Kanjoningas

Įveikti maršrutai:

1 Alma, Riv. Blanche IV sudėtingumo kategorija

2 Bras de I Aileron III sudėtingumo kategorija

3 Bras Exbrayat IV sudėtingumo kategorija. Neradom prieigų.

4 Grande Riviere Claire III sudėtingumo kategorija. Viršutinis ir apatinis maršrutas.

5 Riv. Blanche Dumauze IV sudėtingumo kategorija

6 Saut Gendarme III sudėtingumo kategorija

7 Bras Berhault V sudėtingumo kategorija

8 Riv. Mitan Medium IV sudėtingumo kategorija

Dalyviai: Rolas, Šarūnė, Rimvydas, Milda, Vytautas V, Vytautas P, Andrius, Inga, Vida, Vytautas B, Jovita

Rolo nuotraukos

Šarūnės nuotraukos

1 diena. Alma, Riv. Blanche IV sudėtingumo kategorija.

Pirmąjį tarpeklį praėjome sėkmingai, o dvi valandos prisitraukimo virto į tris, tokio murzinumo jau seniai bebuvome buvę. Per visiškus tešlynus kilome į stačiausią šlaitą. Džiunglės tešlose. Aukščiausias nusileidimas 35metrai. Gražus savo žaluma.

Grįžome įspūdingu mistišku mišku su neregėto dydžio medžiais.

• 

2 diena. Bras de I Aileron III sudėtingumo kategorija.

Prisitraukimas 45 minutės. Pradedame civilizuotu laiptuotu taku į kalną. Greit imame juokauti, kad laiptai buvo statyti arba labai aukštiems žmonėms, arba patingėjo ir sudėjo kas antrą laiptą, nes jie tokio statumo, kad kojas kilnoti greit imasi daryti iššūkis. Nieko ypatingo, tiesiog nuovargis ir gilus kvėpavimas greit ateina ir norisi daryti pertraukėles. Aplenkiame pagyvenusius prancūzus ir už kokių penkių metrų sustojame patys, netrukus jie vėl aplenkia mus. Ir visi juokiamės ir per dažnai besikartojančių – bonjour. Pagal Rolo žemėlapį imame ieškoti nusukimo į dešinę, įtartinai tik džiungliški krūmynai iki pusės ūgio. Bet suradus tako užuominą, Rolas nusprendžia – čia. Leidžiamės žemyn, kol patenkame į mistišką žaliuojantį tunelį, kuris primena pasakų pasaulį su apsamanojusiomis sienomis, medžiais, išsiraizgiusiomis rankomis iškeltomis į viršų, lyg laumių kasomis besileidžiančiomis lianomis ir vijokliais. Visą tai iš viršaus lyg kito pasaulio apšviečia skaisti saulė, besiverždama pro vešlios augalijos ažūrą ir meta šešėlius, kurie dar labiau priverčia alsuoti mistiškų pasakų herojų kvėpavimu. Labai gražu, o ta žaluma tokio žalumo, kad, rodos, savo sodrumu įkvėptų gyvenimui didžiausią nusivylėlį. Taip ir leidžiamės, fotografuojamės juokaudami iš to, kaip visas objektyvo horizontas pilnas kyšančių spalvotų šalmų, bet kai Vytautas sako – čia reikia sexy pozą prie šios sienos, kitiems liepiu pritūpti. Ir juokiamės, kad tik mes žinosime, kad anokia čia mums teminė fotosesija, nes kol Vytautas įsijausdamas į savo pasiūlytą rolę, suka krentantį vijoklį aplink nosį, dar keletas tupi aplink sutūpę. 

Šiandien kriokliai neaukšti, beveik be vandens, bet įspūdingi savo žaluma ir vešlumu, ir ta pasakiška atmosfera. Ekstremalumo ne prūdais, tad sumano vyrai egzaminų formą: vienas ima treniruoti išmokti padėti virvės apsaugą, ten, kur jos iš tiesų nereikia, tada sako – išlaikei arba ne. O Rolas juokauja, jei nori perlaikyti, gausi ateiti rytoj. Prie kito Vytautas didysis iš apačios šaukia – ten apie pusę reikės pasileisti žemyn su užpakaliu ir tada neigiamu kampu atsispirti taip, kad nepabrūžintum virvės. Ir pats sėdi apačioje, juokiasi – pas mane įskaita. Taip ir einame daugiau mažiau pagal sutartą Rolo sistemą, kad be pauzių, vienas riša, kitas jau laukia šalia. Ir pirma visada – virvininkai. Juokiamės – virvininkai, lankininkai, moterys ir vaikai. Tada kažkuriuo metu aš prisimenu, kad man labai gerai fotkinti iš apačios, tad pasiskelbiu, kad būsiu spaudos atstovė ir irgi eisiu su virvininkais. Niekas neprieštarauja, o aš imu mėgautis gaudydama smagius besileidžiančiųjų kadrus.

Antroje tarpeklio pusėje pajaučiu, kaip pasirodo, visiems patinka būti fotkinamiems ir kaip uoliai jie vykdo mano komandas, ten pasileisk, ten atsisuk, sustok, paeik. Kaip pagal užsakymą atsiranda daugiau vandens ir besileidžiančiųjų konjoningistų kadrai tampa sodresni ir įtaigesni. Tarpeklį praeiname, man rodos, beveik nejučiomis arba su tokiu lengvumu, kad jis baigiasi visai netikėtai. Tada dar kiek ėjimo upės vaga ir randame posūkį į kalną. Namo grįžtame apie pietus ir pailsėję bei pralaukę dienos kaitrą beveik visi važiuoja pasimėgauti prie jūros. 

3 diena. Turėjo būti Bras Exbrayat IV sudėtingumo kategorija.

Tarpeklio nepraėjome, nes neradome 🙂 Apturėjome 7val. treko stačiuoju purvinuoju pirmos dienos šlaitu ir atgal. Bus daugiau 🙂

4. Grande Riviere Claire III sudėtingumo kategorija.

Praėjome dar vieną tarpeklį. Jau tampa tradicija įdomiuoju būdu patekti į pradžią. Kanjoningas Martinikoje nėra toks populiarus, kad takai būtų aiškiai išminti. Leidomės stačiu šlaitu per krūmus. Tarpeklis gražus, spalvotas. Oranžiniai šlaitai, slidūs, bet smagūs.

Grįžimas upės vaga iki jūros. Iš pradžių bandėme aprašytojo tako ieškoti ir skintis kelią per krūmus ir žolynus iki galvos. Tik greit suvokėme, kad taip toli nenueisime ir grįžome į upės vagą su viltimi, kad didesni siurprizai nelauks mūsų. Keletas nusileidimų su taškais, ilgas ėjimas akmenimis ir saugiai grįžtame. Taip, kad ir neplanuotai praeiname abi Claire tarpeklio dalis. Iš viso užtrukome 10val.

5. Riv. Blanche Dumauze IV sudėtingumo kategorija.

Dar vienas tarpeklis. Dar viena pradžios paieška – valanda ir pirmas taškas rastas. Toliau su pauzėmis – visiems pranešame – stojame. Ir akimirka nežinios, kas vyksta priekyje. Bet netrukus sėkmingai judame į priekį. Džiunglinis kanjoningas. Prieiname pirmąjį ilgesnįjį nusileidimą 40+10+37m mūsų kelionėje ir su pasimėgavimu leidžiamės.

Tuomet 20min. ėjimo akmenimis ir prieiname dar vieną lauktąjį nusileidimą su persikabinimu 32+33m. Graži vientisa siena. Ir nusileidimas į balą. Visas tarpeklis buvo sausas ir karštas, tad taip atsivėsinti buvo tikras malonumas. Visi džiaugiamės pagaliau gavę “tikrojo” kanjoningo skonio.

6. Saut Gendarme III sudėtingumo kategorija

Trumpas smagus tarpeklis. Pradžia beveik nuo kelio, tad iš karto neriame į kanjoningo linksmumą. Tiesa, čia – Martinikoje tie linksmumai ne itin vandeningi. Tad atradę pirmąjį vandens telkinį kai kurie patyrė vaikišką palaimą pliuškendamiesi ir belaukdami kol visi nusileis virve.

Toliau neilgos virvės, jau įprasta akiai skaisti žaluma, palaipiojimas per akmenis ir paskutinysis nusileidimas su vandeniu ir minia žiūrovų, puolančių mus – besileidžiančiuosius fotografuoti ir filmuoti.

Viena su puse valandos ir mūsų maršrutas baigtas, dar nei 11 val., o mes jau pagrindinį darbą nudirbę, smalsias palei krioklį vaikštančių turistų akis pamaloninę netikėtu jiems reginiu, traukiame prie jūros – pasimėgauti ir pajausti tikrų atostogų po palmėmis. 

7. Bras Berhault V sudėtingumo kategorija.

Atsikeliame 3.30 ir ruošiamės ilgajam maršrutui. Iš vakar nuėjus miegoti 20 val. jaučiuosi pakankamai žvaliai. Kas papusryčiauja ir išvažiuojame. Maršrutą einame aštuoniese, tad dar pora neinančių mus veža į maršruto pradžią. Tamsu, žingsniuojame su ciklopais. Pirmoji kelio dalis jau pažįstamas iš kito kanjono – laipteliais į viršų. Netrunka prašvisti. Lynoja. Pasiekiame viršų, viskas pagal aprašymą ir džiaugiamės, kad galbūt šį kartą, kai ypač svarbus laikas, nes nusimato 9.30 val. pačio kanjoningo neskaičiuojant prisitraukimo, viskas bus sklandžiai. Tuomet pagal aprašymą paeiname ketera ir nusileidžiame į pradžią. Pirmoji valanda atitinka aprašymą – augalų tuneliai, žaluma, džiunglių atmosfera. 

Su pirmuoju ilguoju nusileidimu su persikabinimu 70m atsiveria ir panorama. Gražu, aplink kalnai. Išgirstame tekantį vandenį, kuris viltingai nuteikia galbūt šį kartą būsiant tikrą kanjoningą su visais elementais. Ir tikrai netrukus prasideda vandeningi nusileidimai. Ypač daug vandens, taip, kad srovė jau skalbia. Rolas džiūgauja ir kamerą traukiasi dažniau, nei pereitas dienas. Kaip vienas Vytautų sako – jau ir Rolui nebegėda filmuoti tokio kanjoningo.

Maršrutas atspausdintas dviejuose lapuose, tad skaičiuojame nueitą laiką valandomis – jau trečdalis arba lapais – pirmo lapo pusė. Rodos, nueitas laikas didėja, bet likes psichologiškai nemažėja. 

Prieiname vientisą 45m krioklį su gausybe tekančio vandens ir virvė eina ne šalia, kaip dažniausia, o per patį dušą. Atrodo sodriai ir kiek nejaukiai, kai pirmasis besileisdamas Rimvydas dar šūkteli – eikite per srovę, kad virvės nepjauti. Leidžiuosi dviguba virve, kurios pakelti viršuje beveik neįmanoma, dirbu dviem rankomis ir galvoje zuja mintys, kas bus kai taip lėtai su jomis darbuosiuosi po srove, pirmuosius žingsnius dar einu šone ir čiuožteliu po srove. Galvą laikau tiesiai, bet stipri srovė taip daužo, kad greitai tiesiog kiek susigūžiu, galvą nuleidžiu žemyn ir iš visų jėgų stengiuosi judėti greičiau. Galo nematyti, kiek nuėjau irgi. Akimirka, kai staiga išsivalo visos mintys ir lieka tik vienas atsakymas į visus gyvenimo klausimus – kokios dar problemos gyvenime, vienintelis svarbus dalykas – išgyventi – ko dar labiau galėčiau norėti. Su tuo jausmu ir nusileidžiu ir kartu su dėkingumu, kad išgyvenau, kad jau žemė ir gausiai šniokščiantis vanduo jau tik šalia. Ima lyti, o taip norisi nufotografuoti besileidžiančius draugus, nebesuprantu ar čia krioklys purškia tiek aplink, ar iš dangaus taip pliaupia. Turbūt ir tai, ir tai. 

Vienas po kito nusileidžia visi ir keliaujame toliau iki ramesnės pietų vietos. Kartu tai ir mūsų pusiaukelė. Tyliai džiaugiamės, kad greičiausiai grįšime sutartu laiku – šeštą, kur mūsų ant kelio lauks mašinos, o namie – kugelis. Vanduo niekur nedingsta ir jau paragaujame ir šuoliukų – pirmą kartą šioje kelionėje, ir gal ir nepavadinsi čiuožyklomis, bet leistis užpakaliu per srovę vienur kitur pavyksta. Imame jausti nuovargį ir artėjančią pabaigą. Prieiname 15mšuolio galimybe, bet šioje kelionėje be šuolių apšilimo, o ir priėjimas kiek komplikuotas, nutariame, kad geriau nešokti tiems, kas dar galvojo apie šią galimybę. Rimvydas tik vis tiek kiek pasileidęs virve atsistoja ant atbrailos ir šaukia – aš iš čia šoksiu. Ir nušoka. 

Toliau mūsų lauki maži šuoliukai-bombos ir ėjimas upe akmenimis. Dar valanda ir turėtume baigti, bet… Nė nepanašu į pabaigą. Kanjono sienos aukštos, medžiai beveik užgožia visą dangaus šviesą. Ima pamažėle temti. Rolas sako – traukiam ciklopus, dar pagalvoju, juk anksti. Bet kol išsipakuojame akimirksniu visiškai sutemsta. Vytautas nubėgęs į priekį, įdomu ar jau laukia mūsų prie mašinų, ar… Pasirodo – ar… Sutinkame sėdintį tamsoje ant akmens vidury upės ir laukiantį šviesos. Dar praneša, kad priekyje nusileidimas virve. Ir kaip pasirodo vėliau – ne vienas. Einame jau visiškoje tamsoje, jau septynios, o pabaiga nešviečia. Žiūrime intakas – pagal knygą, dar 200m, bet vietoje to – dar valanda. Po to dar ir dar. Einame jau beveik griūdami, kojas vilkdami – nuovargis ir tamsa daro savo. 

Žiūrime į maršruto planą ir nieko nesuprantame, nes pagal jį jau seniai turėjome būti išėję. Nėra pasirinkimo – vis tiek eidami upe kada nors išeisime prie jūros, bet kada nors neatrodo viltingai. Daugybė garsų, kai poilsio akimirką išjungiame ciklopus aplink didžiulis triukšmas arba harmoninga džiunglių muzika su švilpavimais, įvairiausių paukščių ūbavimais ir vandens šniokštimu. Taip, kad per metrą nelabai girdi ką kas sako. Rolas pajuokauja – einame čia pamiegoti, o aš po kurio laiko bandau palaikyti pozityvią atmosferą ir sakau – eikime, kiek galime, bet eikime. Jis sako – juk juokauju. Bet po kurio laiko juoko mintis pasisėja mano galvoje ir man ima didėti noras prigulti ir nusnausti, kad ir ne visą naktį, bet bent kiek. Bet einame. Sunkiai iš paskutiniųjų jėgų, bet einame. Pasiskirstę po dvi švieseles, kai vienų jau nebematai, o sustojus pailsėti tolumoje vėl sužybsi. 

Jau dvylika valandų einame tarpekliu, jei dar pripliusuoti 2.30 val.  prisitraukimo – visai nemažas dienos maršrutas. Kartas nuo karto suklumpu ir ką nors susitrenkiu arba susvirduliuoju taip, kad atrodo nugriūsiu žemyn galva, o kartais tiesiog atsiguliu kojomis į priekį ir leidžiuosi nešama srovės per akmenis. Tas kelias akimirkas atsidavimo srovei iki užkliūnu už didesnio akmens taip atpalaiduoja ir taip pailsiu, kad rodos, būčiau pačios upės tekėjimo energijos pasisotinusi. Pagalvoju, kad ir gyvenime turbūt taip harmoningiausia – tekėti, akmenį apiplaukti, kojomis jausti žemę, bet leistis nešamai ten, kur pati srovė veda – namo. Šlykščiausias dalykas tamsoje su ciklopu, kai kartkartėmis į mano ant šalmo pritvirtintą šviesą supuola, rodos, visi džiunglių mašalai ir ima lįsti į nosį, burną, akis. O aš imu baidytis rankomis, kosėti, šnirpšti nosimi ir čiaudėti, kol susivokiu išjungti ciklopą. Šlykštu. Dar ir po to atrodo, jie zvimbia aplink ir lenda į nosį. Kartas nuo karto apsikartojančios atakos taip išjautrina, kad jau einu spjaudydamasi ir vis vandeniu plaudamasi nosį. Jaučiuosi lyg būtume kokio nuotykių filmo herojai ir pasidžiaugiu, kad pagal patrauklų žiūrovams scenarijų režisierius dar turbūt pridėtų pavojingų gyvūnų, o čia saugu, net vaizduotė nepiešia išlendančio krokodilo ar gyvatės. Vaizduotė piešia tik žemėjančias tarpeklio sienas ir daugiau šviesos priekyje. Rolui kelis kartus jau pasirodė tiltas, prie kurio turėtume išlįsti ir mašinas jis girdėjo. Bet tik einame ir einame pirmyn. 

Vėl pailsime, sulaukiame kelių savų švieselių, bet kalbėti apie ką jau nėra, tad tylėdami vėl visi savu ritmu einame toliau. Kai po kurio laiko nusprendžiame dar pailsėti, atsisėdame prie akmens atsisukę atgal, nors visad žiūrėdavome į priekį. Ir pakėlus galvas Rolas sako – žiūrėk, turas. Tada šone pamatome kelią. Rolas iš paskutiniųjų jėgų vietoje poilsio stojasi ir eina tuo keliu. Aš sulaukiu kitų, o Rolas grįžęs praneša – kelias ten. Einame keliu, atsiranda ryšys, kviečiame mūsų draugus su mašinomis ir nustembame. Jau vienuolikta valanda. Septyniolika su puse valandos – šiandienos maršrutas. Valanda knygos aprašymo išaugo į šešias valandas grįžimo namo. Netrukus atvažiuoja dar du Vytautai ir su didžiausiais padėklais gurmaniškų sumuštinių ir pyragėlių pasitinka, veža namo, šildo kugelį, o mes beveik be jėgų pavalgę krentame į lovas. Ryt laisva diena.          

8. Riv. Mitan Medium IV sudėtingumo kategorija.

Paskutinis mūsų tarpeklis Martiniko saloje. Kaip neįprasta čia pradžią randame labai lengvai ir sklandžiai.

Vandens beveik nėra, o Rolas vis eidamas kalba – be vandens ne taip, čia ne kanjoningas. Kelios gerai pastovėjusio vandens balutės džiugina ne gaiva, o ne itin maloniu kvapu. Bet kaip šioje kelionėje įsitikinome – žodžio galia veikia, tad netrukus netrukus ima pliaupti lietus. Vandens gauname ir Rolas ima džiūgauti.

Džiaugiamės ir mes – paskutiniai pasimėgavimai gamta ir virvėmis šioje saloje.

Kelios minutės grįžimo atgal ir džiauname hidriakus iki kitos kelionės.