Dalyviai: Rolas, Šarūnė, Vytautas, Milda, Remigijus, Paulius, Almida, Darius, Irmantas, Ramūnas, Vitalius, Olga, Eglė, Justinas
Sėkmingai atvykome į Kathmandu. Po mažai miegotos paros iš karto leidomės į naujos kultūros pažinimo dienos turą. Įspūdingos šventyklos, stupos ir atmosfera, liudijanti, kad tikrai esame kitos kultūros šalyje. Nustebinęs skanus maistas ir viešbučio komfortas, ko kažkodėl su Nepalu neasosijavome.
Sekančią dieną 10 valandų mažu greičiu ir prastais spūsčių pilnais keliais riedame į ežero miestą – Pokharą. Kur jau gerokai kita atmosfera – daug ramiau, mažiau žmonių, daugiau gamtos. Mūsų kelionę naviguojantis Azay, kilęs iš čia, pasakoja, kad Kathmandu netraukia jo, jam mielesnė gimtosios Pokharos ramybė.
Šiandien ryte 8val. laukia visos dienos kelionė vietiniu autobusu į Darbar, kur pirmoji nakvynė palapinėse ir mūsų treko pradžia. Dešimt dienų būsime be ryšio ir civilizacijos. Mums suorganizuota porterių, šefo ir vedlio komanda, kurią sudaro 22 žmonės. Mūsų kompanija 14.
Keliaujame į taip lauktas naujas patirtis Nepalo kalnuose.
Po 9 dienų treko sėkmingai grįžome į civilizaciją. Visi gyvi, sveiki ir pavargę po ypatingo Dhaulagirio treko.
Daulagirio trekas
Pirma diena. Nemažai einame keliu. Takas aiškus, bet vis tiek visi einame panašiu tempu, neišsilakstome. Saulė, karštis. Keliaujame tik su mažomis kuprinėlėmis, visą mūsų mantą ir maistą neša porteriai. Sustojame pietų – karšti patiekalai. Kai kas nusnaudžia ant žolės prigulę. Dar kelios valandos ir mes nakvynės vietoje. Aukštis 1550m.
Antra diena. Išeiname apie 8val. ryto. Einame sparčiai, pietų nestojame. Kelias lygus, kilimo nedaug. Užtrukome 4val. Prieš stovyklavietę stabtelėję prie vietinių sodybos gauname nusipirkti coca colos, alaus. Nakvynės vietoje daug laisvo laiko, maudomės, skalbiamės, būname. Šilta. Nakvojame 1880m aukštyje.
Trečia diena. Sekmadienis. Vėl panašiu tempu be sustojimo per 4 val. ateiname iki stovyklavietės. Planuotos 6-7val. ištirpsta daug greičiau. Prieš 12val. jau vietoje. Vėl coca cola, alus, kurie su kiekviena diena aukštėjant atitinkamai brangsta. Šiandien pakilome 600m. Visa diena – laisva. Karšta, kai šviečia saulė ir iš karto šalta saulei nusileidus. Traukiame dar vieną termo rūbų sluoksnį ir plonas pirštines. Nakvynė 2500m.
Ketvirta diena. Ryte šalta. Šiandien daug kilimo ir vėl nusileidimo, ir vėl kilimo. Įsidienojus karšta. Šiandien jau neiname greit, gavome pastabų lėtinti tempą aklimatizacijai. Einame 3.5val. Per pietus visi iškrenta ant žemės. Ir kalnuose, rodos, visai iš niekur mums patiekia kelių dalių pietus su šviežiai keptais dar karštais žagarėliais. 2val. ilsimės. O tada dar 2.5val lėto ir su nuostabiais vaizdais kilimo.
Nakvynė Italų basecamp’e. Dviejų kompanijų stovyklavietė jau įrengta. Pirmą kartą nakvojame ne vieni. Čia atsisveikiname su arkliais, lieka tik porteriai. Vakarėjant darosi šalta, apie 5 laipsniai. Esame 3600m aukštyje, aplink snieguotos viršūnės.
Penkta diena. Išeiname – šalta. Šiandien laukia 600m pakilimo. Užtrunkame 4.5val. Kraštovaizdis keičiasi – kalnai ir snieguotos viršūnės, ledynai. Jau jaučiame galvos svaigimą, bet nėra labai blogai. Beveik visi geriame diacarb’ą. Svarbiausia – neskubėti. Net einant, ypač ne saulėje iš karto šalta. Nebenusirenginėjame.
Nakvynė Japonų basecamp’e 4200m aukštyje. Akmenuota vieta, snyguriuoja, vėjas. Tad radę vietas palapinėms sulendame ir daugiausia laiko jose ir praleidžiame. Servisas nuostabus – arbata ir maistas pristatomi į palapines. Girdisi kaip aprimus vėjui kažkas išlenda pasišnekučiuoti, bet apie 20val. jau užmiegame.
Šešta diena. Keliaujame nuostabiu kraštovaizdžiu. Išlenda saulė ir be galo maloniai šildo iki tiek, kad jau velkamės žemyn termo rūbus ir keliaujame po marškinėliais. Kol saulė pasislepia. Per dieną pakylame į 4646m. Vėl stovyklavietė akmenuota, tad išsibarstome, kas kur suradęs lygesnę vietą. Ėjimo buvo 4.5val. ir 12.30 jau stovyklavietėje.
Septinta diena. Sunki diena. Naktis šalta. Ryte išeiname prisirengę, kiek galime. Laukia aukščiausia perėja – Prancūzų 5360m. Daug kilimo aukštyn, laikas išsitęsia. Lėtai pėdindami užkylame, stiprus vėjas. Žemyn leidžiamės sniegu. Ėjimo 6val. Stovyklavietėje labai šalta, tad tradicišksi sulendame į palapines. Jau nebesivalgo, lieka tik gulėti ir arbata. Kai kam su apetitu problemų nėra tad patiria džiaugsmo vakarieniaudami.
Aštunta diena. Priešpaskutinė. Aprašyme pati sunkiausia ir ilgiausia, o gidas praneša, lad lengva ir gana trumpa. Einame iki kitos perėjos Dhampuss 5268m. Ir tada galvojame, kad tik žemyn. Bet kalnuose žemyn gali būti žemyn-aukštyn, žemyn-aukštyn, viltingai žemyn ir vėl prieš akis kilimas snieguotu taku į viršų. Aplink rūkas nieko nesimato, tik tas į begalybę vedantis išmintas sniego takas į kalną arba žemyn. Rodos, niekada nesibaigs. Vieni priekyje, kiti gale, Almidos gidas šiandien viltingai sako, kad liko 1.5val vienas pakilimas, tiesiai ir žemyn. Sutikus Remigijų pranešu, bet jis netiki, sako – nebeturiu motyvacijos eiti – kiek tų kilimų/leidimųsi. Beveik po 7val prasideda aiškus takas be sniego žemyn. Porteriai leidžiasi net ne vingiuojančiu taku, o stačiai tiesiai, matyt ir jiems norisi trumpinti šios dienos ėjimą bet kuria kaina.
Po 8val. mes jau stovykloje. Žvarbus didžiulis vėjas taršo viską aplink ir mus pačius, o tolumoje jau matosi mūsų rytojaus viešbučio kaimelis. Kyla išganinga mintis – pasiekti jį šiandien, suorganizuoti autobusą iki kelio netoli. Bet… Vietos statusų hierarchija ir kas gali priimti sprendimą, sklaido šią idėją kaip neįmanomą.
Imame statyti palapines taršant didžiuliam vėjui ir lendame į savo guolius. Kai ateina laikas vakarienei, mūsų palapinės gyventojai net nepasijudina – nenorim ir jau kelinta diena esame be maisto, su varomąja energija iš kažkur kitur. Gal tai viena iš kalnų magijų.
Kiek vėliau į stovyklavietę grįžta čekai panašiai ėję nuo Italų bazinės stovyklos. Tik dalis jų šiandien dar sulipo į viršūnę. Jiems grįžus Rola sako – dabar jie pavydi patys sau. O aš suprantu, kad man aukštuminių kelionių, kur taip šalta – gana. Tirtu miegmaišyje susikrovusi visus įmanomus šiltus rūbus, o kojos net su pašiltukais kelias valandas vis neįšyla. O kitiems – dar labiau neįmanoma įšilti. Noriu ten, kur šilta.
Devinta diena. Ryte jau rodosi saulė, nebe taip šalta, tik kūnas iš įpročio sustingęs fiziškai. Po starto ženklo visi kaip pašėlę skirtingais takais pasileidžia į civilizaciją, kur šiandien žadamas viešbutis. Po truputį įšildanti saulė ima gana kaitriai kaitinti nuo vėjo, tos pačios saulės ir slogos nudegusius, sužvarbusius, ištinusius veidus.
Mustango karalystės miestelis, rytinis skrydis mažu vietiniu lėktuvu. Ir mes vėl Pokharoje, civilizuotame viešbutyje pamažu grįžtame į savo kūnus, eksperimentuodami vaistais bandome gydytis nudegusius veidus ir lūpas. Ir dar keletą dienų Nepalo kultūros meniu – lankome senąjį Katmandu miestą, pakeliui į sostinę apsistojame nuostabaus grožio vietiniame miestelyje. Nuovargis atsileidžia, kūnas suminkštėja, mintys ir emocijos pamažu nugula giliai įsirėžusiais prisiminimais apie Nepalą.
Buvo labai sunku dėl aukščio ir šalčio, magiškai gražu – kai norisi paliesti supančias snieguotas viršūnes ir virš jų kunkuliuojnčius debesis.
Trys savaitės kelionės, devynios dienos ir naktys kalnuose, tikiu, kažką keičiančios kiekviename iš mūsų.
Kanjoningas 