Aktyvus laisvalaikis – kanjoningas. Kas tai?
2018 11 13 / Vlada Musvydaitė / Žinių radijas
Atsargūs ekstremalai
2018 / Laura Čaginskaitė / IQ Life
Straipsnis greitai bus.
Reunjono saloje lietuviai pažabojo krioklius: aukščiausias prilygsta Vilniaus TV bokštui
2018-01-05 / 13:55 — LRT TELEVIZIJOS laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt
Keliautojas ir fotografas Rolandas Žygas su grupe bendraminčių keliavo į Reunjono salą suviliotas jos krioklių. Virve žemyn nuo jų nuotykių ieškotojas jau buvo leidęsis, bet nuo tokių aukštų – dar nė karto.
R. Žygas apie kelionę galvoti pradėjo, kai jo draugė papasakojo, kad Reunjono saloje yra krioklių, kurių aukštis – net iki 300 metrų. Didžiausias, kokiu R. Žygas iki tol buvo leidęsis, siekė 125 metrų.
„Nutarėme pabandyti. Susirinko nemaža mūsų kompanija. Kai kurie nelabai žinojo, ką ten darys, bet dėl kompanijos išvažiavo. Viskas išėjo labai sėkmingai“, – pasakoja keliautojas.
Lietuviai virve nusileido ir nuo didžiausio šalyje, 300 metrų, krioklio. Jo aukštis beveik prilygsta Vilniaus televizijos bokštui, kurio aukštis – 326 m. Pati ekspedicija, kurios metu keliautojai „įveikė“ didžiausią Reunjono krioklį, truko 17 valandų.
Be leidimosi virve žemyn kriokliais keliautojai patyrė ir kitų atrakcijų, pavyzdžiui, šokinėjo į vandenį iš 18 metrų aukščio. Tai prilygsta šuoliui iš 7 aukšto.
Jis sako, kad svarbiausia tokiose kelionės būti fiziškai ištvermingiems, o toliau viskas išmokstama. „Leistis virve visi gali“, – pabrėžia jis.
Tai patvirtinti gali juvelyrė Šarūnė Vaitkutė, keliavusi kartu.
„Aš keliauju su tokiu požiūriu, kad „važiuoju, nes labai noriu, o jau kas ten bus – kažkaip išgyvensiu“. Tokia vieno žingsnio išgyvenimo programa, – šypsosi keliautoja. – Jausmas po to, kai įveiki ir nusileidi, būna tikrai neįtikėtinas. Sunku net patikėti, kad taip įmanoma.“
Plačiau apie kelionę ir “Labas rytas” video reportažas:
Rolandas Žygas: keliauju, nes mėgstu gražius dalykus
2016-12-25 / Vaida Daiginaitė / „Verslo žinios“
VŽ svečiuojasi Rolandas Žygas, nuotykių ieškotojų klubo „XGenomas“ vadovas. Su juo kalbame apie kelionių prasmę, kanjoningą ir fotografiją.
Ponas Rolandas į pirmą žygį išsirengė 19-os, šiuo metu jam 47-eri. Per 28 metus išbandė daug sporto šakų, tačiau liko ištikimas kalnų žygiams, laipiojimui tarpekliais ir kriokliais. Prieš dešimtmetį įkūręs kelionių entuziastų klubą „XGenomas“ pašnekovas juo ir gyvena – organizuoja keliones vaikams ir suaugusiems. „Kelionėse esu gidas, instruktorius, virėjas, slaugytojas ir psichologas“, – šypteli jis.
Dvasiai ir kūnui
Kalbėdama su p. Rolandu negaliu nepastebėti gipsuotos jo plaštakos. Kaip dauguma adrenalino mėgėjų, jis tik numoja ranka: „Niekis.“ Tas „niekis“ – tai plaštakos kauliuko lūžis, apie kurį vyras sužinojo tik grįžęs iš Omano.
„Su grupe judėjome Wadi Taab tarpeklio link. Neatsargus veiksmas, du metrai laisvo kritimo ir smūgis. Buvo mėlynių, kraujo“, – dabar šypsosi keliautojas. Priduria, kad ne kartą jam teko patirti gerokai rimtesnių iššūkių ir atsidurti ant mirties slenksčio. Tačiau tai jo neišgąsdino, priešingai, įkvėpė nesustoti.
Knygoje „Keliautojo žinynas“ Juozas Vaitkus rašo, kad kelionėse išryškėja dvasinės žmonių savybės, mat kelionės – ne vien gražūs saulėlydžiai prie laužo, gitara, dainos. Bet ir kuprinės diržų nuveržti pečiai, prakaito druska, išretėjęs aukštikalnių oras, šaltos klastingos kalnų upės. Ponas Rolandas pritaria, kad kelionėse išbandoma ne tik fizinė ištvermė, bet ir užgrūdinama dvasinė, sudaranti žmogaus vidinių vertybių visumą.
Pirmieji Lietuvoje
VŽ svečias kartu su kitais klubo nariais pirmieji Lietuvos rinkai pasiūlė keliones po kanjonus. Anot p. Rolando, kanjoningas nėra plačiai žinomas sportas, nes yra palyginti jaunas – pirmieji 1985-aisiais jį pradėjo prancūzai.
„Nesireklamuojame, geros rekomendacijos keliauja iš lūpų į lūpas“, – patikina pašnekovas. Kad būtų aiškiau – kanjoningu vadinamas keliavimas kalnų upių kanjonais. Tokiose kelionėse tenka karstytis uolomis, šokinėti nuo didelio aukščio į vandens baseinus, čiuožti kriokliais, bristi per vandenį, plaukti nemenkus atstumus. Vėl lipti, šokti, kol įveikiamas visas kanjonas. Jų būna nuo klaikiai sunkių iki visai lengvai įveikiamų. Anot jo, kanjoningu užsiimti gali visi, yra tik viena išimtis – reikia mokėti plaukti.
„XGenomo“ vadovas su gamta grūmėsi Bolivijoje, Jordanijoje, Naujojoje Zelandijoje, Islandijoje, Čilėje, Argentinoje, daugelyje kitų šalių, tad patirties jam netrūksta.
Kišenių nekandžioja
Kanjoningas nepatenka į brangiausių sporto šakų sąrašą, bet ir ne už „ačiū“. Pradžiai į jį investuoti teks apie 600 Eur – už tiek nusipirksite gerą avalynę, apatinius ir viršutinius drabužius. Įsigysite tvirtą kelioninę kuprinę, liks šalmui ir vandens kostiumui. Daugiausia kainuoja kelionių bilietai. Maistas, anot p. Rolando, yra paprastas – konservai, bulvės, makaronai, juodasis šokoladas.
„Pinigai išleidžiami ne kanjonuose, o miestuose. Argentinoje ir Čilėje už naktines linksmybes mieste sumoki apie 50 eurų, o Bolivijoje valgyti, gerti ir šokti visą naktį gali už 10–15“, – sako keliautojas.
Pasak p. Vaitkaus, pavojingiausia žmogui yra nežinoti, nes nuo keliautojo Roaldo Amundseno laikų Arktikos ir Antarktidos klimatas nepašvelnėjo. Kalnai nesumažėjo, plyšiai neužsitraukė, upės nenuseko.
Tad kelionės vadovas, dėsto p. Rolandas, privalo puikiai skaityti žemėlapius, orientuotis, nuspėti orus, žinoti, ką daryti ekstremaliose situacijose.
Aistra fotografijai
VŽ pašnekovas turi gebėjimą įžvelgti grožį. Jei ne VŽ fotografė, užsiminusi apie šį jo talentą, p. Rolandas pats nebūtų pasakęs. Tiek apie fotografiją, tiek išmaišytus žemynus jis kalba kukliai. Ne be reikalo sakoma, kad daugiausia giriasi tie, kurie mažiausiai patyrė.
Prispirtas p. Rolandas pasakoja fotografija susidomėjęs anksčiau nei kelionėmis: „Paėmiau iš tėvuko fotoaparatą ir nepaleidau iš rankų.“
Fotografuoti žygiuose, tęsia keliautojas, nėra paprasta. Anot jo, fotografijos įranga sveria 7–8 kg. Įdomumo dėlei, vyrai žygyje nešasi 22 kg sveriančias kuprines, o moterys – 16–17 kg, todėl papildomi kilogramai pasireiškia nugaros, kaklo skausmais. Tačiau p. Rolando jie nestabdo, – kol kiti ilsisi, jis gaudo įstabius kadrus: „Esu gamtos fotografas, o su ja – sudėtinga. Pamatai, nespėji pribėgti ir visas grožis dingsta.“
Jei ne draugai, p. Rolando fotografijos nebūtų išvydusios dienos šviesos. Šių metų gruodį jis surengė pirmą savo parodą. Keliautojas atvirauja, kad pinigų trūko, o 1.500 Eur surinko draugai ir kartu su juo keliavę žmonės.
„Prisipažįstu, kad nesireklamuoju socialiniuose tinkluose, bet, kaip ir kiekvienas kuriantis žmogus, noriu būti pamatytas ir įvertintas“, – sako VŽ svečias.
„Kiekvienas keliautojas turi savo motyvų, kodėl negali nustygti vietoje. Vieni bėga nuo šeimos ir darbo. Antri puikuojasi pasieniečių nuštampuotu pasu. Treti – ištroškę žinių. Aš keliauju, nes tiesiog mėgstu gražius dalykus“, – šypteli p. Rolandas.
Pasaulio kanjonų grožis pavergia lietuvių širdis
2016-10-(7-13) / Rita Šemelytė /„Šeimininkė“ Nr. 40
Kanjoningas, arba laipiojimas kriokliais ir tarpekliais, – pas mus mažai žinomas sportas ir laisvalaikio pomėgis. Rolandas Žygas – fotografas, klubo „XGenomas“ vadovas, Lietuvoje pirmasis pradėjo rengti keliones po pasaulio kanjonus. Jis įveikė 59 tarpeklius Naujojoje Zelandijoje, Jordanijoje, Korsikoje, Italijoje ir kitose šalyse, o nepaprastą kanjonų ir aplankytų šalių grožį įamžino fotografijose.
Susidomėjo pirmieji
Rolandas Žygas gyvena intensyviu kelionių ritmu. Šiais metais jis lankėsi Patagonijoje, Islandijoje, Šiaurės Italijoje, Indijoje – Ladako regione, dar planuoja nuvykti į Šveicariją. Jau aiškūs ir ateinančių metų planai, vedantys aplink visą Žemės rutulį. Tai turėtų būti kanjonas Omane, Prancūzijai priklausanti Reunjono sala prie Madagaskaro ir Lofotenų salos Norvegijos šiaurėje.
Kai tokia plati kelionių geografija, R. Žygui sunku išskirti vieną pačią įspūdingiausią kelionę. Galbūt tai galėtų būti ypatingo grožio Patagonija, nors klimatas joje labai atšiaurus, oras staigiai keičiasi, sunkiai nuspėjamas kaip ir Islandijoje. „Nepaisydamas oro kaprizų, norėčiau ten grįžti dar ne kartą ir keliauti naujais maršrutais, – sako Rolandas. – Pasitaiko tokių vietovių, kurias pamatei ir užtenka vieno karto, o Patagonija vienu žvilgsniu neaprėpiama. Bent kartą gyvenime visiems rekomenduočiau nuvykti į šį tolimą Čilės Andų kalnų regioną.“
R. Žygo vadovaujamas klubas „XGenomas“ susibūrė prieš dešimt metų. Viskas vyko neplanuotai, atsitiktinai. Tiesiog gerų draugų kompanija susibūrė kelionei, susidraugavo, visus sujungė bendri interesai. Iš pradžių kelionės buvo organizuojamos sau, draugams, paskui pradėjo važinėti į tolimesnius kraštus kaip klubas. Dabar iš ankstesnių klubo draugų liko tik keli – visus užgriuvo šeimos rūpesčiai, gimė vaikai.
„Keliones pradėjau nuo kalnų žygių, domino alpinizmas ir vandens sportas. Dabar mūsų klubas išskirtinis tuo, kad propaguoja kanjoningą. Tai gana jauna sporto rūšis, 1985 metais atsiradusi Prancūzijoje. Lietuvoje apie kanjoningą mažai žinoma, mes buvome pirmieji, pradėję rengti laipiojimus po kanjonus, esame praėję daugiausia maršrutų“, – tvirtina R. Žygas.
Po lietaus – pavojinga
Klubo ir kelionių vadovui teko tyrinėti Jordanijos kanjonus, perėjo devynis tarpeklius. „Pirmieji parodėme lietuviams tą grožį. Neįtikėtina, koks gali būti uolienų spalvingumas. Tikriausiai tada ir sužavėjo tarpekliai. Jais laipiojome Naujojoje Zelandijoje, išmaišėme ir Europą – daug maršrutų yra Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje“, – pasakoja Rolandas.
Kad ir kokie būtų tarpekliai – siauresni ar platesni, visuose galioja viena taisyklė: po stipraus lietaus juose būti pavojinga. „Akimirksniu gali pakilti vanduo iki dviejų metrų.
Tiesiog matai, kaip ateina banga ir viską nuplauna savo kelyje“, – įspūdžiais dalijasi patyręs keliautojas.
Jordanijoje kanjono šlaitai padengti dulkėmis. Kai lyja, dulkės nesugeria vandens, viskas kartu nugarma žemyn į tarpeklį ir per dvi minutes pliūpteli purvini kriokliai. „Kol nepamatai savo akimis, negali patikėti. Stichija baisi, keturių tonų akmens luitus gali perstumti iš vieno kranto į kitą“, – tvirtina R. Žygas.
Tokių vaizdų jam teko regėti Korsikoje ir Jordanijoje. Tad jei prognozuojamas stiprus lietus, į tarpeklius leistis negalima. Nebent jis platus ir į jį lipama be virvių.
Atsisėdus ant srovės
Laipiojimas kanjonais pa-prastai organizuojamas vienos dienos maršrutais. Transportas priveža turistus prie nusileidimo į upę vietos. Žygeiviai pasiima tik virves ir persirengti sausus drabužius, kurie būna sudėti į neperšlampamus maišus. Kanjonininkai taip pat dėvi kūną šildančius hidrokostiumus, nes apačioje vėsu, užsideda šalmus.
Į viršų lipti nereikia, maršrute numatytas išėjimas iš tarpeklio, kur netoliese laukia automobilis.
Klubo nariams Ispanijoje teko keliauti 12 valandų maršrutu, Šiaurės Italijoje laipiojo kriokliais 11 valandų. „Su nakvyne keliavome tik Jordanijoje. Ten nakvojome tarpeklio apačioje. Kaip tik naktį kilo staigus potvynis. Laimei, viskas baigėsi gerai“, – prisimena Rolandas.
Kanjoningui nereikia specialių įgūdžių, laipiojimo technikos kaip alpinizmui. Pakanka mokėti plaukti, o nusileisti virvėmis žemyn visai nesunku. Žinoma, nepatyręs laipiotojas leisis 3–4 kartus ilgiau. „Leidžiantis žemyn šokinėjama uolomis, čiuožiama „atsisėdus“ ant krioklio srovės kaip bobslėjaus trasoje ar tiesiog šokama žemyn į vandens baseinus“, – pasakoja klubo vadovas. Jeigu nebijai šokti į vandenį iš 10 metrų aukščio, virvių net ir nereikia.
Pasak pašnekovo, naujokams tai sukelia ypač daug emocijų, kurios išsilieja vaizdingais palyginimais: „Buvo strioko, bet svarbu tinkamai atsisėsti ant srovės, atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti, ir jau esi apačioje“, „Akys didelės iš baimės, bet laimės pilnos kelnės“, „Šlapias reikalas“ ir panašiais.
Dar smagiau stebėti iš šalies, kai nuo neaukšto krioklio žygeiviai kaip akmenukai pliumpteli žemyn į skaidrius ežeriukus ir nuplaukia „varlyte“ pasroviui, nešami smaragdinės srovės tarpekliu žemyn. Prieš pavojingesnes vietas, susiaurėjimus, statesnes uolas, sraunesnes sroves porelės suspėja ir bučinukais apsikeisti.
Šlapi ir sausi
Žygio kriokliais ir tarpekliais ritmą diktuoja gamta. Svarbu įvertinti savo galimybes ir stebėti vandens pokyčius. Jei tarpeklio apačioje vandens per gilu ir nėra saugu įveikti maršrutą, geriau pasigrožėti kanjonu iš viršaus. Pasitaiko sudėtingų krioklių, norint jais nusileisti, reikia nebijoti vandens. Laipiotojas turi būti pasiruošęs stipriam dušui, apačioje jo gali laukti sūkurinės srovės, iš kurių reikia išplaukti. Kartais šios srovės įtraukia maišus su daiktais į 7–8 metrų gylį, prireikia daug pastangų norint juos ištraukti.
R. Žygas susižavėjo Madeiros tarpekliais. Šioje saloje jų priskaičiuojama per 100, o įdomių kanjoningo maršrutų yra apie 20. Tarpekliai ilgi, statūs, daug nuostabių, stačių nusileidimų. Kanjonai gana aukšti, norint nusileisti kriokliais neretai prireikia 80 metrų ilgio virvės.
Tarpekliuose vanduo dažniausiai vėsus – būtina dėvėti hidrokostiumą. Tik Korsika buvo išimtis: teko patirti, kad vanduo gali būti ir šiltas.
Pasitaiko ir sausų tarpeklių. Tokiais teko laipioti Kretoje. Šioje saloje geriausias laikas kanjonininkams – kovo mėnuo, tuomet vandens daugiausia. Lietuvių grupė keliavo gegužę ir vandens rado tik maršruto pradžioje. Toliau tekėdamas, jis surenkamas į vamzdžius ir nukreipiamas į šiltnamių drėkinimo sistemas. Kanjonų apačioje aptiko išlikusį baseiną su vandeniu, bet nuo jo dvelkė nekoks sieros kvapas. Dar viena nemaloni staigmena – tuščių plastikinių butelių sankaupa, šiukšlių kapinynas. Aukščiau įsikūręs kaimas, matyt, žmonės verčia šiukšles į kanjoną galvodami, kad vanduo jas išplaus. Nepaisant to, kanjonai Kretoje labai įdomūs ir gražūs.
Kanjoningas 