Maršrutai:
Purcaracia. IVsudėtingumo kategorija
La Vaca. III sudėtingumo kategorija
Piscia di Gjaddu (Galla). IV sudėtingumo kategorija
Cardicia. III sudėtingumo kategorija
Prunicia. III sudėtingumo kategorija
Dardu. III sudėtingumo kategorija
Ziocu. III sudėtingumo kategorija
Trottu. V sudėtingumo kategorija
Dalyviai: Rolas, Tania, Auga, Inga, Vytautas, Edmundas, Dominykas, Lina, Darius
Kelionės tikslai – tarpekliai ir su jais susyja netikėtumai ir malonumai. Esu jau buvęs Korsikoje prieš vienuoliktą metų. Esam ėję legendiniu GR 20 taku, tiesa ne visu. Buvo gražu ir įdomu. Bet dabar įsitikinęs, kad Korsika puiki vieta konjoningo mėgėjams. Tada mes neturėjom tokios patirties, kad savistoviai leistis į nuotykius Korsikos tarpekliais.
Kolektyvas buvo puikus. Tai mes ir netinginiavom. Vietoj planuotu penkių tarpeklių mes įveikėme aštuonis. Jų sudėtingumą sunku įvertinti. Nerimo buvo. Bet viską kontroliavom. Kas ir kaip. Tai kliūčių ruožas. Šokinėjimas nuo akmenų, leidimasis su virvių pagalba nuo krioklių ( aukščiausias 56 m ), šokinėjimas nuo krioklių į vandenį ( aukščiausias krioklys 12 m ), vadinamas vandens bopslėjumi ( ilgiausias 17 m ), pasiplaukiojimai, na ir galu galia prisitraukimai ir atsitraukimai iš tarpeklių. Apie prisitraukimus ir atsitraukimus ir galima daug papasakoti. Takų aiškių dažnai nėra. Jie tai yra, tai dingsta. O paprastai žemiausioji salos dalis apaugusi sunkiai įveikiamu mišku. Vienas išskirtinis augalas ten auga, tai vijoklinė rožė. Ką tai reiškia? Paprastai įkliuvus viskas plyšta, net kantrybė. Buvau įsipainiojęs taip, kad pajudėti negalėjau. Pro šalį ėjo bendražygiai, žvilgsniu palydėjo, sakyti nieko nesakė, tiesiog nereagavo, nes ir patys to paties buvo išvarginti. Tik išlindę bandėm viska atgaminti, įvykių seką ir pasakysiu buvo juokinga. Ne kas diena taip būna.
Kelionė prasidėjo Sardinijos saloje. Mes ten atskridom. Geriausiai susidėliojo skrydžiai į Sardinijos salą. Į Korsiką žymiai mažiau mums patogių skrydžių. Tiesa sakant mes jų ir neradom. Atskridom vėlai vakare ir tiesiu taikinių išvažiavome link kelto, kuris mus turėjo nuplukdyti į Korsikos salą. Bilietus turėjom į pirmąjį reisą. Keltai plaukia kas dvi valandas, atstumas tarp salų kažkur 20 km. Miegui laiko daug neturėjom, gal kokia tris valandas. Įsitaisėme prieplaukoje, šalia žvejų laivelių.
Išaušo rytas. Prabudome prieplaukoje prie burzgenčių žvejybinių laivelių. Žvejai į jūra, mes i uostą. Taip ir prasidėjo mūsų kelionė. Keltas į Korsiką. Plaukėm nepilną valandą. Persikėlę į Korsiką laiko negaišom, kažkiek apsirūpinome maistu supermarkete. Jau pirmą dieną buvom numatę įveikti Purcaraccia tarpeklį. Tai vienas populiaresnių tarpeklių Korsikoje. Jis pasižymi vandens mėgėjų masiškumu, tuo mes ir įsitikinome. Žmonių buvo daug. Jis lengvai pasiekiamas ir lengvas pasitraukimas. Mums reikėjo apsiprasti su vandeniu, suprasti specifika tarpeklių. Šitame ruože yra visko. Ilgų nusileidimų, bopslėjų, gal kiek su šokinėjimais prasčiau, bet yra. Na ir gražus. Pradžiai tikrai tinkamas tarpeklis. Aiškūs nusileidimai ir kita veikla. Vandens temperatūra manyčiau buvo apie dvylika laipsnių. Prisitraukimas 1.20 min, pramogos apie 3 val, atsitraukimas iš tarpeklio 40 min. Ilgiausi nusileidimai su virvėmis 30m, 45m, 40m. Daug buvo trumpų nusileidimų ir bopslėjų. Pirma pažintis su vandeniu buvo sėkminga ir be jokių kuriozų. Nakvynei apsistojome miške šalia upelio. Vakaras buvo apniūkęs, tą progą pasistatėme palapines ir tai buvo praktiškai vienas iš dviejų vakarų kai reikėjo mums palapinių.
Antra kelionės diena. Tarpeklis La Vacca. Prisitraukimas iki tarpeklio. Vis gi gerai turėti smulkų žemėlapį ir tarpeklio aprašymą. Prisitraukimas didesnių problemų nesukėlė. Radom nesunkiai. Atsitraukimas sudėtingas. Sunku atsekti taką, jis dažnai dingsta. Galu galia mes jį pametėm, tą progą užlipom ant vieno iš kalnų viršūnėlės. Apsižiūrėjom, supratom kur esam, teko leistis ir sėkmingai išėjome į normalų taką. Tarpeklis nėra sudėtingas. Ilgų nusileidimų nėra. Jame daugiau šokinėjama nuo krioklių. Vanduo labai skaidrus, gerai matosi dugnas. Tai padeda išvengti didesnių staigmenų ir traumų. Aukščiausias šuolis buvo nuo 12m. Kiti mažesni, bet linksmi. Prisitraukime užtrukome 45min, atrakcijos, 3val atsitraukimas 1.30min. Tarpeklis man patiko, nėra žmonių, juntama laukinė gamta. Nakvynei apsistojome prie Ospedale ežero – užtvankos. Vieta graži, yra stovyklaviečių. Nežinau ar leidžiama apsistoti nakvynei, bet mes tai darėm ir sėkmingai. Visą vakarą ir ryta kabėjo rūkas, tai suteikė papildomų vaizdų.
Trečia diena. Ghjaddu (Gallo) tarpeklis. Tai vienas iš sudėtingesnių ir įdomesnių tarpeklių. Reikėjo padirbėti su virvėmis. Rišti turėklus, nusileidus į vandenį su didesne atsakomybe išplaukti į krantą, leistis ziplainu ir galu gale sėkmingai nusileisti 56m kriokliu. Įdomiausias priėjimas prie nusileidimo virvės. Reikia kabarotis slidžia, stačia siena pasinaudojant turėklais kai po kojomis visa Korsika. Daugumai tai buvo staigmena. Na ir baisu. Tiesa mes čia padėjom ir australams. Kažkaip neatsakingai jie pažiūrėjo į ziplainą ir pakibo vienas iš jų ore. Per ilgą paliko ūsą ir negalėjo pasiekti virvės ant kurios kabėjo. Atlikom gelbėjimo operaciją. Dar buvo įdomu prisiminti, kai jie mus pamatė prie tarpeklių prieigos. Gan skeptiškai žiūrėjo į mus. Mes jam atrodėm prastai pasiruošę. Paklausė kokio ilgio turim virves. Mes jiems pažadėjom, kad leisim juos pirmais ir kelio netrukdysim. Rezultate gavosi, kad jie mums trukdė. Ne visada svarbu įvaizdis, kartais troškulys ima viršų. Prisitraukimas apie 30min, atrakcijos 3.30min, pasitraukimas 1val. Nakvynei apsistojome prie jūros. Puikūs paplūdimiai. Tušti ir laukiniai. Tai daugiau mažiau susyja su bendru salos apgyvendinimu. Korsika apgyvendinta ne tankiai. Visoje saloje gyvena 250 tūkstančiai žmonių. Daugiau nei pusė gyvena didžiuosiuose miestuose.
Ketvirta diena. Keičiam planus. Vietoj planuoto dviejų dienų žygio Monti Tignosu pervažiuojam į rytinę salos dalį. Apsiklausinėjus paaiškėjo, kad vanduo per aukštas ir jis pavojingas. Rekomenduojamas jis eiti liepą arba rugpjūtį.
Vykstame link Calvi, vieno gražiausių Korsikos miestelių. Pakeliui aplankome Corte miestelį. Jis ir išskirtinis, gražus ir jaukus. Stebėtinai po šių dviejų apsilankymų miestuose mes pavargom ir norėjom vėl greičiau į gamtą. Judėjom link Porto. Nakvynei ieškojom patogių ir gražių vietų. Nelabai sekėsi. Visas reikalas tas, kad kelias vingiuoja stačiais šlaitais, jūra matosi kažkur apačioje. Pasisekė tik privažiavus platų Fangų upės slėnį. Nusukom nuo kelio, šalutiniu keliuku privažiavome prie puikios vietos. Čia pagaliau išsipildė Linos noras – laužas. Turbūt nelabai galima Korsikoje kūrenti laužus, bet šį kartą mes sau leidom.
Penkta diena. Porto rajonas. Dardu tarpeklis. Pagaliau nusimato, kad saulė švies visą dieną. Vadinasi bus šilta. Nesvarbu, kad su hidro kostiumais mes maudomes, bet kai nešviečia saulė – šaltoka. Dominykas nusipirko dar vieną kostiumo dalį. Buvo blogiausiai pasiruošęs, praktiškai tik su kelnėmis varė. Liko tik į Tanią baisu žiūrėti, kai jos mėlynos lūpos ir pastoviai jos juda. Ji vienintelė liko su kostiumu be rankovių. Visgi reikalingi šiltesni kostiumai, bent jau penkių mm, trijų per ploni. Nebent esi gerai pavalgęs ir kaupi riebalinį sluoksnį.
Dardu tarpeklis. Išskirtinis savo grožiu. Jis yra netoli Skandolos rezervato. Uolos, jų spalva, formos visai kaip rezervate. Prie viso to jis ir įdomus, yra gražių ir ilgų nusileidimų, puikūs vandens bopslėjai (ilgiausias nusileidimas 17m), puikūs vandens baseinai. Dažnai tarpeklio sienos susiaurėja, prie viso to jos ir spalvingos, ir įvairių formų. Privažiavimas patogus, maršrutas prasideda nuo tilto, kur paliekam savo mašiną. Atrakcija po atrakcijos. Kartais sudėtingos, kartais linksmos ir kurjoziškos. Labiausiai įsimintinas 17m nusileidimas ant sėdmens. Jau praktiškai kabinom virvę, kai Vytautas suriko, kad galima leistis ant šiknos. Iš paskos nuvarė Inga, kuri paniškai bijojo bet kokio šuolio. Visi stebėjom nepatikimai, bet dėtis nebuvo kur. Reikia varyti. Tiesą sakant netaisyklingai leidžiantis galima susilaukti rimtų traumų. Reikia saugoti alkūnes. Man ir Taniai nepavyko. Bandėm vairuoti, ko pasekoje gavom per alkūnes. Skauda. O užpakalis atsparus panašiems išbandymams. Dar vienas blogas momentas, hidrikai kenčia. Mes dėjomės šortus, kad apsaugoti. Vietiniai turi specialius šortus – apraišus. Šis nusileidimas labai gadina drabužius ir įrangą ( apraišus). Užtrukome mes penkias valandas. Tarpekliu galima nusileisti iki jūros. Mes to nedarėm, priėję taką nutarėm kilti link kelio. Pradžioje takas visai neblogas. Bet kirtus upelį jis išsiskiria. Vadovaujantis žemėlapiu mes pasukome dešiniau. Gal ir jokio skirtumo kuriuo taku būtume ėję, bet mūsų takas dingo. Teko pradžioje brautis pro medžius, po to per krūmus, galu galia mus vijoklinės rožės papjovė. Kantrybė seko, kelias matėsi, bet mes judėjome labai lėtai. Šlaitas status. Nekarta teko šliaužti. Čia buvo mano legendinis įsipainiojimas į rožes. Galu galia mes išlindome tiesiai į pakelės kavinę. Alus po keturis eurus ir bokalas mažas. Bet tikrai jis buvo skanus. Jau buvo juokinga. Sėdėjom purvini, apdraskyti, suplėšytomis maikėmis, bet patenkinti. Kažkaip apie tarpeklio grožį ir jo malonumus mažai šnekėjom. Daugiau galvoje sukosi Edmos pastaba – čia ne takas.
Apsistojome netoli paliktos mašinos stovėjimo aikštelėje už kelių šimtų metrų. Vieta puiki, yra staliukai, teritorija aptverta tvora, yra futbolo stadionas kam dar trūksta veiksmo. Kempingauti negalima. Bet mes be palapinių, kaip ir tvarka. Parodyta, kad negalima statyti palapinių, mes ju ir nestatėm. Visą vakarą begurkšnodami vyną prisimindavom tą taką ne taką.
Šešta diena. Išėjome į radialinį pasivaikščiojimą. Nužymėtu taku išėjome link viršūnės Capusd Orto 1294 m. Maršrutas tikrai vertas dėmesio. Kaip jau minėjau, tai dėl uolų spalvos ir formų įvairovės. Pavasarį pakankamai žalia ir daug gėlių, su didele įvairove. Kadangi sala nėra santykinai didelė. Jos plačiausia vieta 80km, salos ilgis 180km. O kalnai gan aukšti, aukščiausia viršūnė siekia 2700m, tai slėniai labai statūs ir siauri. Dar galiu pasakyti, kad uola labai tinkanti rimtai palaipioti.
Patiko man šis maršrutas. Nebuvo karšta. Dažnai atsiveria jūra kalnų ir stačių šlaitų fone. Daug stačių ir aštrių viršūnių. Užtrukome gerą pusdienį.
Nakvynei vieta pasirinkome prie jūros. Laukinis pliažas įspraustas tarp uolų ir kaip jau įprasta būtinai turi būti kelios jachtos įmerkusios inkarus. Kažkiek palaukėm kol išsiskirstys pliažų mėgėjai. Tada susinešėm savo mantą ir karaliavom. Puikus vakaras. Šilta.
Septinta diena. Planas pasivaikščioti šalia jūros. Buvau iš anksto nužiūrėjęs mano manymų įdomų rajoną. Copu Rossu. Takas vėl gi puikus. Tiesa gavosi ne ilgas mūsų žygis. Bet buvo karšta ir mums kaip ir pakako. Viską baigėm iki pietų. O vieta tikrai graži. Reikia tik užlipti iki galo. Atsiveria vaizdas nuo stataus skardžio į jūrą ir tolimas pakrantes, kurios šioje vietoje stačios. Skardžio aukštis 300m.
Toliau važiuojame link sekančio tarpeklio. Atstumai nėra dideli, bet dėl kelio vingių gaunasi ilgoki mūsų pasivažinėjimai. Kilome vėl į kalnus. Serpantinai. Nakvynės vieta rasti sekėsi sunkiai. Statūs šlaitai ir vijoklinės rožės. Apsistojome miške šalia kažkokios trobos. Atrodė, kad senai joje lankytasi. Bet vis gi šeimininką mes pamatėm. Ryte kai ruošėmės išvykti atvažiavo. Nebuvo jis piktas mus pamatęs. Net pasisveikino. Mes dar tarpusavyje pajuokavom, kad renkasi medžiotojai ir tuoj mus į medžioklę išvarys. Aišku kai žvėriukus. Labai jau stebino pakelės ženklai apšaudyti įvairaus kalibro kulkomis. Matyt tai gera pramoga.
Aštunta diena. Penktas mūsų kelionės tarpeklis – Ziocu. Patiko mums šis pavadinimas. Prisitraukimas iki pradžios paprastas. Pradžia tiltas. Šaunus tarpeklis. Daug stačių sienų, daug virvių ir neaukštu šokinėjimų į vandenį. Pratinom Ingą šokinėti. Sekėsi neblogai. Ji vienintelė vis dar bijojo šokinėti. Užtrukome tarpeklyje 4.30min. Bet visgi nepastebimai mūsų maršrutas baigėsi, priėjome pasitraukimo taką. Kuris vedė stačiu šlaitu aukštyn. Baisu buvo vėl užsirauti ant rožių. Bet visų giliai nuostabai mes išlindome gan greitai tiesiai prie mašinos. Kalnų keliukais patraukėme link sekančio mūsų tarpeklio. Apsistojome ant kranto La Gravonne upės. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo mūsų bazinė stovykla į sekančius tris tarpeklius.
Devinta diena. Cardiccia tarpeklis. Pagal aprašymą maršruto mūsų laukė vandens bobslėjaus tarpeklis. Rytas lietingas. Sužiūrom į žadančias orų prognozes. Labai nesinorėjo prarasti dienos. Kaip ir nuo 11 val žadėjo orų pagerėjimą. Nusprendėm neskubėti ir nuėjom į kaimą bandelių su svogūnais valgyti. Jos buvo vakar skanios, nors ir po du eurus.
Orai gerėjo, mes ir vėl išėjome. Takas puikus, be kaprizų. Prisitraukėme per valandą. Buvo vėjuota. Debesys plaukė greitai. Kaip ir šaltoka buvo. Bet kaip visada sunkiausia pirmas pasimurkdymas. Po to kaip ir viskas susinormalizuoja. Atrakcija sekė po atrakcijos. Ilgų nusileidimų su virvėmis čia nebuvo. Bet pačiuožinėti teko daug. Kas dar turėjo sveikus hidro kostiumus, čia juos ir patvarkė. Ėjome nenaudodami virvės. Teko Ingą apgauti, kad virvė jau tolumoje, kažkur priekyje, nors ji buvo pas mus. Norėjom, kad nušoktu nuo 6 metrų. Jai jau būtu buvęs ekstra atvejis ir ji nešoktu, mes būtume kabinę virvę. Bet ji nušoko ir mes be didesnių prastovų pajudėjome toliau. Labiausiai nustebino savo grožiu ir atrakcijų gausa tarpeklio paskutiniai 100m. Įspūdinga, gražu. Uolos išplautos, stačios sienos, gilūs baseinai. Čia reikia pamatyti. Vėjas pūtė tiesiai į veidą, keldamas bėgantį upelio vandenį aukštyn. Buvo šalta ir mes skubėjom. Nepaisant to, niekas nepasigailėjo dėl šaltoko mūsų tarpeklio. Vaizdai atperka bet ką. Svarbu gera nuotaika ir noras daugiau pamatyti.
Vakare pažintis su katinu. Kurį parsivedėm iš kaimo. Prigijo momentaliai. Senas, ligotas, bet tvarkingas. Labiausiai patiko kaip driežus gaudo, kuriuos po to ir suėda. O šiaip valgo viska.
Dešimta diena. Kitame slėnyje, visai šalia – Pruniccia tarpeklis. Pagaliau vėl saulėta. Prisitraukimas aprašomas kaip komplikuotas. Vėl minimos rožės. Baugoka. Bet sprendimas leistis juo ir mes iš ankstyvo ryto judam link jo. Stebėtinai greitai atėjome, takas buvo visai geras. Turbūt išvalytas. Nevargino mūsų brūzgynai ir rožės.
Tarpeklis daugiau priminė kalnų upės slėnį. Čia buvo daugiau laipiojimas šlapiais akmenimis. Nesuskaičiuojamą kartą daug kas krito. Šiaip jautėsi ir nuovargis. Aktyviai mes leidom laiką. Judėjom lėtai. Buvo ir traumuotų. Sakyčiau nuobodokas tarpeklis. Tik prieš pabaiga buvo linksma. Kažkiek reikėjo padirbėti su virvėmis. Jau mūsų kelionės dalyviai sudėtingose vietose galėjo savistoviai dirbti su virvėmis. Tai džiugino. Pabaiga buvo graži. Bet man šis tarpeklis buvo nuobodžiausias.
Per paskutines dvi dienas daug kam knietėjo pavartyti mūsų turimą knygutę apie Korsikos tarpeklius. Ir Inga atrado šalia tarpeklį. Tarpeklis trumpas, bet turi 120m aukščio krioklį. Maždaug žavu. Gyvenom dar prisiminimais apie 56m kriokliu Gallo tarpeklyje. Kaip ir juokavo, o mes vadovai kaip ir už rimta paskaitėm. Nutarėm, kad tai bus bonusinis tarpeklis. Leidžiasi kas nori. Nuovargis jau jautėsi. Bet noras dar buvo. Tuo labiau, kad dar viena diena laisva buvo.
Vienuolikta diena. Trottu tarpeklis. Levoile de la Mariee krioklys. Išsiruošėm anksti ryte. Išėjom septyniese. Du iš mūsų nepanoro pažiūrėti nuo krioklio viršaus. Iš apačios jis atrodė gražus ir nusileidimas neatrodė nesudėtingas. Nesunkiu taku mes greitai užbėgome į viršų. Kartais jis dingdavo, bet turbūt jau buvome pripratę prie šių takų, tai vėl greitai atsekėme prarastą taką. Išėjome tiksliai. Pradžia 30m krioklys. Toliau 12m ir 20m nusileidimai. Ir mes ant krioklio viršaus. Ir vis gi Gallo krioklys įspūdingesnis. Ir nusileidimu ir savo grožiu. Bet buvo faina. Leidomės per kelis kartus. Puikios lentynos susirinkti visiems ir perkabinti virves. Pats krioklys kartais stebino savo vandens žaidimu. Buvo gražu. Maršrutą baigėme per dvi valandas. Pakilimui užtrukome vieną valanda. Trumpa atrakcija, bet visai maloni.
Kaip ir viskas. Tarpekliai baigėsi. Prasidėjo Bunifacijaus atostogos. Pajudėjom link išskirtinio Korsikos miesto – Bonifacio. Apsistojome netoliese miesto laukiniame paplūdimyje. Vakaras buvo linksmas. Gerai pašventėm geras sėkmingą kelionę. Vyną ir viskį gėrėm į valias. Po to dar Augos alų pabaigėm. Pirmas vakaras buvo kai vakarienės nevirėm, pakako ir taip užkandžių.
Ryte mus išprašė gamtosaugininkai. Buvo managūs, kažkiek velnių davė prancūzų kalba. Buvo aišku, kad pliažintis su visa virtuve čia negalima. Ruošėmės mes jau išvykti, tai tik paskubino mūsų apsisprendimą. Galvos iš ryto dar traškėjo.
Dvylikta diena. Bonifacio miestas ir jo apylinkės. Miestas tikrai gražus ir jaukus. Įsikūręs ant baltų smiltainio uolų. Atrodo kaip kabantis sodas. Pasitūsinom iki pietų ir išmovėm pliažintis. Manau ne sėkmingai. Paplūdimys geras, bet neįdomūs. Per toli nuvažiavom. Atgal važiuodami link kelto užsukome šalia Bonifacio ant skardžio. Įspūdinga. Čia galima nusileisti prie jūros. Jai būtume pataikę, būtu geras. Manau visą dieną galima būtu vaikštinėti. Išskirtinė vieta.
Keltas į Sardinijos salą 20.00. Tuo mes ir užbaigėm kelionę po Korsiką.
Trylikta diena Kelionė namo per Sardinijos salą. Aplankėm pakeliui dvi išskirtines gamtos kūrybos vietas.
Capo Testa. Išskirtinė mano manymu vieta. Akmenų skulptūrų parkas. Vėjo ir vandens kūryba.
Capo Caccia. Įspūdingas skardis. Įrengtas takelis sienoje žemyn iki jūros. Finale urvas. Vien pradžia, kuri nemokama yra įspūdinga. Toliau urvas, kuris mokamas. Kaina 15 eurų.
Per visą salą žemyn į pietūs. Liginant Korsika su Sardinija – skirtumas akivaizdus. Korsika daugiau laukinė, kalnuota, miesteliai nuošalūs, daug laukinių paplūdimių. Na ir veiklos susijusios su kalnais daug. Gali lipti, kabarotis ir leistis kalnų upėmis. Sardinija kalvota, sukultūrinta, daug dirbamos žemės. Yra gražių vietų. Bet bendras vaizdas nykokas.
Kanjoningas 