Maršrutai:
Purcaracia. IVsudėtingumo kategorija
Cardicia. III sudėtingumo kategorija
Dardu. III sudėtingumo kategorija
Falcunaghja. V sudėtingumo kategorija
Dalyviai: Rolas, Vida, Milda, Giedrius, Jovita, Kristina, Marius, Georgij, Inga
Nusileidom Milane ir didžiausiai mūsų nuostabai buvo vos 8 laipsniai šilumos. Tik tada pradėjome domėtis prognozėmis. Nieko gero nežadėjo, o visą ateinančią savaitę buvo prognozuojami prasti orai, nusimatė šlapias ir šaltas reikalas. Visgi planų nekeitėme, ką suplanavome tą ir darėme.
Pirmas mūsų tarpeklis buvo Ruisseau Falcunaghija, IV sudėtingumo kategorijos. Prisitraukimas nebuvo sudėtingas, tiksliai pagal maršruto aprašymą, nužymėtu turais kalnų takeliu. Vandens nebuvo daug, vasarą jis būna sausas, įdomu juo leistis tik sezono pradžioje. Ilgiausias nusileidimas 70 m. Nusileidome tiesiai prie mašinos. Nors visą dieną švietė saulė, nebuvo šilta, pūtė šaltas vėjas, hidriakai šlapi visai nešildė.
Antrą dieną patraukėme link dar vieno nebandyto tarpeklio. Tai buvo Ruisseau de Macini, IV sudėtingumo kategorijos. Nuo ryto oras buvo apniukęs. Lyg ir nelijo, bet sėdėjome rūke kaip ežiukai. Mistinis vaizdelis lydėjo nusileidimo metu, bendražygiai dingdavo kažkur dar neišnykę tolumoje. Oro temperatūra buvo vos 9 laipsniai, vandens vos 6. Nebuvo šilta, gerai, kad vėjo nors nebuvo. Vanduo nebuvo ypatingai aukštas, leido mums leistis tarpekliu, kažkiek buvo kuriozinių situacijų, bet tai dėl technikos trūkumo nusileidimų metu. Tiesą sakant, pradėjome juo leistis gerokai ankščiau nei aprašyme gido knygoje. Pradžioje maršrutas nebuvo prakaltas, nusileidimo taškus darėme patys, tik priėjus stacionarius taškus supratau, kad tai maršruto pradžia. Spaudė laikas, buvo šalta ir teko trauktis iš tarpeklio stačiu šlaitu link tako. Iki galo mes šio maršruto neįveikėme, sunku spręsti apie jo sudėtingumą ir įdomumą, teks pakartoti ateityje. Diena gavosi įdomi, su nuotykiais, supratau, kad ir tokiu oru galima leistis Korsikos tarpekliais.
Trečias mūsų tarpeklis buvo Ruisseau de Purcaraccia, IV sudėtingumo kategorijos. Tai pats populiariausias Korsikos tarpeklis, kuriame yra visi kanjoningo elementai. Diena buvo saulėta, vanduo nusileidimams buvo tinkamas, bet vėl pūtė šaltas vėjas, kuris niekaip nedavė tinkamai sušilti. Prie mūsų kompanijos dar prisijungė penki dalyviai, leidomės tarpekliu dideliu būriu. Teko dar kažkiek praleidinėti ir aplenkti prancūzų grupes. Daug žmonių paprastai būna šiame tarpeklyje. Diena gavosi šalta, bet linksma. Vakare pakilo labai stiprus ir šaltas vėjas, numatytoje stovyklavietėje prie ežero nepavyko apsistoti, teko trauktis į mišką.
Ketvirta diena, vėl prastas oras, vėjas šaltas ir stiprus. Vietoj tarpeklio pasirinkom trumpą treką prie Bonifacio. Tikėjausi, kad rytoj oras pasitaisys, bent jau ir prognozes kažką panašaus žadėjo. Gavosi gražus ir vertas dėmesio trekas, gal kažkiek ir trumpokas. Bent jau stiprus vėjas kažkiek sunkino mūsų pasivaikščiojimą pakrante. Sunku buvo kartais net pajudėti, stiprus ir gūsingas vėjas neduodavo net žingsnio į priekį pastatyti. Apsistoti prie jūros nepavyko, būtu nupūtę, vėl patraukėme į kalnus. Apsistojome miške prie kelio. Stovyklavome tol, kol mūsų neiškrapštė gamtos apsaugos pareigūnas. Teko dingti ir kažkokiu būdu mus nuvedė kelias į apleistą miestą – stovyklą miško glūdumoje. Ant sienos radau užrašą – DA ZDRASTVUJET KAMUNIZM. Nyki vietelė, viskas sudaužyta ir išlaužyta, dar kažkiek ir oras prisidėjo prie bendro vaizdelio, praktiškai sėdėjome debesyje. Radom vienintelį daugiau mažiau jaukų pastatą panašų į bažnyčią, bent jau kryžius ant sienos buvo nupaišytas. Tiesą sakant, kelionės metu puikiai okupuodavome apleistus pastatus, oro sąlygos to reikalavo. Kažkaip išvažiavome ten kur šilta, drabužių šiltų daug neturėdami, o čia praktiškai vietinė žiema. Tai mes pirmą naktį okupavome apleistą namą, antrą – pastatą, panašų į pilį, o ateityje dar ir malūną.
Visą naktį lijo, orai visai nesitaisė, nutariau trauktis iš kalnų į priešingą pakrantę, bent jau prognozės buvo geresnės. Atvykome į Gravona rajoną. Oras iš ties buvo geresnis, bent jau nelijo ir švietė saulė. Bet upėje pamačiau labai aukštą vandenį. Kažkiek buvo smalsu pamatyti iš arti tarpeklių vandenį. Pasirinkau Ruisseau de Leccia Rossa, gido knygoje buvo aprašoma, kad įdomu juo leistis prie normalaus vandens. Tai ir patraukėme link jo. Atėjus pamačiau iš ties aukštą vandenį, užsidėjome hidriakus, dar kažkiek bandėme juo leistis, bet tikrai buvo nesaugu, žemiau vandens turėjo dar daugėti. Priėmiau visai nenorimą sprendimą – trauktis iš maršruto.
Rytas, vėjas nurimo, vandens lygis upėje per naktį nukrito 20 cm ir pagaliau šilta, patraukėme link Ruisseau de Cordiccia, III sudėtungumo kategorijos. Visgi vandens lygis tarpeklyje buvo aukštas, bet leistis pradžioje buvo saugu. Tarpeklis įdomus, daug atrakcijų, bet prie žemesnio vandens jis daug įdomesnis. Mus teko vengti bobslėjaus, prie aukšto vandens jis atrodė pavojingas. Atėjus link tarpeklio pabaigos ir likus vos 50 m iki jo galo leistis pasidarė nesaugu, tarpeklis toliau stipriai susiaurėja, vandens lygis stipriai išaugo dėl tirpstančio sniego. Teko kilti stačiu šlaitu link tako. Tai vėl savotiškas išbandymas, buvo kai kam ir nejaukių minučių, uolos šlapios ir stačios. Bet kažkaip užsikabarojome gan tiesiausiu keliu.
Nutariau trauktis link Porto tikėdamasis, kad tam rajone bus mažiau vandens, kalnai žymiai žemesni ir nėra snieguotų viršūnių. Dieną dar prieš tarpeklius praleisti treke link Capu de Orto viršūnės, na ir pagaliau puikios nakvynės prie jūros laukiniame paplūdimyje.
Į Korsiką pagaliau atėjo vasara tiksliai pagal kalendorių. Vietiniai nelabai prisimena tokio pavasario pabaigos, paprastai tokiu metu būna viskas gerai. Diena praleidome treke, užlipome į Capu de Orto viršūnę. Tai puiki vieta pasivaikščiojimui, tikras gamtos skulptūrų parkas, yra kvapą gniaužiančių stačių vaizdų.
Kita diena, rytas vėl apniūkęs, plaukia žemi debesys, bent jau nėra šalta. Traukiam link Ruisseau de Dardu. Vandens lygis toks pats kaip ir pernai, tai jau gerai nuteikia. Labai gražus tarpeklis, daug nusileidimų virve, vienas ilgiausių Korsikos vandens bobslėjų (17 m), maršrutas ilgas, kuris baigiasi prie jūros. Išėjimas iš tarpeklio stačiu šlaitu, nužymėtu turais kažkiek toliau pasileidus nuo dešininio intako. Pernai mes kilome kitu taku, kurį aptikome prie pat upelio, kuris galų gale baigėsi ir mums teko brautis pro Korsikos rožes. Tai tikrai man giliai įstrigę atmintyje prisiminimas, ko tikrai nenorėčiau palinkėti ir savo priešui. Šiais metai mums pasisekė, be didesnio vargo užlipome link kelio.
Paskutinis mūsų tarpeklis – Ruisseau de Ziocu. Vėl pakilome į kalnus, diena buvo saulėta. Mašinų stovėjimo aikštelėje mus pasitiko kavinės šeimininkas ir perspėjo, kad tarpeklyje labai aukštas vanduo. Bet kadangi jau atvažiavome, nutarėme kažkiek susipažinti su stichija. Apsirengėme hidriakus ir pajudėjome link maršruto pradžios. Tikrai vanduo buvo labai aukštas. Leistis juo negalėjome, kažkiek pašokinėjome saugiose vietose, pasimaudėm, tarpeklį įveikėme iš viršaus. Vaizdais pasisotinome, bet sportinio smagumo taip ir nepatyrėme. Ėjome keturiese, kiti tuo metu patrekino. Gavosi visai nebloga diena, pabaigai dar skaniausią gyvenime picą suvalgėme, tiesiai iš pečiaus kažkur kalnuose. Kaip ir baigėsi mūsų kanjoningas.
Paskutinę dieną dar aplankėm Calvi ir Bastiją.
Visgi, gegužės pabaiga nėra prastas laikas užsiimti vandens atrakcijomis Korsikoje. Mums tiesiog nepasisekė, tokie buvo šiais metais orai, paprastai jie būna žymiai geresni. Bet iš kitos pusės supratom daug daugiau apie save.
Kanjoningas 