2020 09 08 – 15 Italija, Šveicarija

Dalyviai: Rolas, Milda J, Vytautas V, Merūnas, Šarūnė, Jurga, Božena

1 Boazzo. III SK

2 Esino Inferiore III SK

3 Combra IV SK

4 Cresciano Inferiore III SK

5 Lodrino Intermedio IV SK

6 Val Grande Superiore IV SK

7 Val Grande Inferiore IV SK

8 Iragna Superiore IV SK

Rolo nuotraukos čia

Filmukas čia

Kelionė į Italiją ir Šveicariją

Keliskart mainosi keliavimo būdas ir komandos sudėtis. Laikas dabar ne pats paprasčiausias planuoti ir strateguoti išvykas į užsienį. Artėjant numatytam startui priimame sprendimą skristi, atmesdami pirminį patogųjį kanjoningo kelionės būdą – mikriuku iš Lietuvos taip lengvai susitalpinant įrangą, maistą ir dar ką nors, kas ne taip ir reikalinga. Šiuo atveju turime kaip reikiant atgaivinti savo keliautojų įgūdžius susitalpinant visus asmeninu daiktus be įrangos į mažąjį salono krepšį. Miegmaišiai ir kilimėliai bus priglausti bendrajame bagaže. Aišku, galima kiekvienam pirkti priority ar bagažų daugiau, bet kadangi iki paskutinės minutės nesame tikri ar kelionė tikrai įvyks ir kaip pasisuks ne tik Lietuvoje, bet ir mūsų numatytose aplankyti šalyse pandeminė situacija, o ir keliautojo sąmonė nelinkusi išlaidauti dar net neišvykus iš šalies, geriau pasiimti vienais marškinėliais ar vienu kremu mažiau.

Ankstyvą rytą lėktuvas mus pasitinka svetingai ir nors už sėdėjimą šalia tektų primokėti eurų, šį kartą mes ne susėdame, o sugulame kiekvienas per tris sėdynes, kur tik norime. Lėktuvas pustuštis. Italijoje pasiimame iš anksto užsakytą mikriuką, mums penkiems ir daiktams – vietos karališkai. Diena, prasidėjusi anksti, dar gerokai iki pietų leidžia pasijausti daug nuveikus ir netrukus mes jau keliaujame pirmuoju maršrutu Boazzo, 3 sudėtingumo kategorijos.

Boazzo

Šilta, saulė vasariškai džiugina, kompanija jaukiai kamerinė. Jaučiu malonų džiugesį viduje, man šis kanjoningas po šiokios tokios pertraukos, kai jau spėjau pajausti, kad noriu vėl taip keliauti. Maršrutas smagus, nesudėtingas, vandens kaip Italijai į mažąją pusę, bet lyginant su mano paskutiniosiomis Martinikos sausumomis – atgaiva, o ir nepaisant kiekio, srovė stiproka. Nusileidžiu ir vis atsisukusi grožiuosiu nuostabiais vaizdais, įkvepiu to oro – laisvės, gamtos, gyvenimo. Nusileidimai neaukšti, dažniausia ne per pačią srovę. Gražūs dideli, balkšvi, aptakūs akmenys ir uolos. Keletas smagių kelių metrų šuoliukų. Pajaučiu, kaip man patinka kanjoningas – tas jausmas – legaliai ir natūraliai išgyventi laimingo vaiko būseną – šliaužiant akmenimis, ropojant, čiuožiant, besispraudžiant tarp uolų pasileidi ir pliūkšteli į vandenį. Smagu ir gera. Tuo metu mintys ištirpsta ore, visokie reikia/turiu/iki trečiadienio ar pan. išgaruoja lyg dūmas, pasijaučiu čia ir dabar, su gamta, su savimi. Net jei kas nors ką nors sako – tiesiog nesigirdi, nes viską nustelbia vandens šniokštimas. Milda eina priekyje manęs. Ropščiasi nuo didelio akmens, kur mes, savo ūgio būdamos, nepasiekiame koja sekančio, ant kurio nusileistume. Ji leidžiasi ir pasakoja, kaip man reikės daryti – gyvai komentuodama savo judesius ir žingsnius. Per srovę aš negirdžiu, ką ji kalba, tik balso vibraciją-murmėjimą. Ir jaučiu, kad žodžiai nesvarbu, tas jų šnarėjimas taip ramina, o nusileisti tampa paprasta lyg būčiau girdėjusi kiekvieno judesio instrukciją. Čia panašu, kaip Vipasanos stovykloje, kai 9 dienas gyvenama tyloje, be žodžių, be tiesioginio kontakto ir atėjus valgymo metui visi ramiai ir organiškai susėda, sutelpa. O dešimtąją dieną, jau galint bendrauti valgykloje užkyla šurmulio – atsiprašau, ar čia galima ir pan. debesis. Man patinka tas jausmas – kalba be žodžių, jis suartina, džiugina, išgryniną ryšį ir mane pačią.

Po 3,5 val. baigiame maršrutą saulės apšviestoje upės vagoje prie tilto. Visi patenkinti, laimingi. Dar pusę valandos kopimo į viršų. Karšta, bet takelis visiškai aiškus. Italija gerai pritaikyta kanjoningui: taškai prakalti nauji šalia senųjų, prisitraukimuose nutiestos virvės iki maršruto, pradžios ir pabaigos aiškios ir kur dar knygos su preciziškai detaliais aprašymais. Vanduo buvo šaltas, svarstome, kad apie 9 laipsnius. Jei rinktumėmės ilgą su plaukiojimais – pašaltume. Dabar trumpam murktelėjimui visai gera. Tada mes su Rolu dar vieną valandą, o rodos, taip greit, suvaikštome iki autobusiuko ir keliaujame arčiau rytojaus maršruto pradžios.

Rolas skaito kanjoningo knygą ir strateguoja nakvynės vietą. Vytautas vairuodamas pamato kavinukę šalikelėje ir sako – gal kavos. Rolas sumurma po nosimi kažką panašaus į nežinau, ne… Vytautas vis dar stabtelėjęs perklausia – taip ar ne? Ir Rolas nusprendžia – stojam. Užsisakome kavos, skanių itališkų ledų ir matome prieš nosį užrašą – kempingas. Nusprendžiame čia ir apsistoti. Gauname nuostabią vietą prie ežero, su staliuku, suoliukais ir šalia romantiškai plaukiojančiomis gulbėmis. Žmonių beveik nėra. Šviestuvais apšviesta pasivaikščiojimo alėja. Kitoje mūsų regėjimo lauko ir ežero pusėje tapybiškai stūgso sluoksniuoti vienas už kito persišviečiantys kalnai. Nuostabaus skonio rissoto su temstant priešais kalnuose žybsinčiomis trobelių švieselėmis. Ir anksti kėlę, daug nuveikę traukiame miegoti. Kas be palapinių, kas su. Vakaras jaukiai šiltas.

Esino Inferiore

Kitą dieną nuvykstame į numatytą maršrutą, vėjas, šaltoka, vandens daug, norisi lįsti atgal į autobusiuką ir važiuoti kiek žemiau, kur šilčiau. Rolas su Vytautu išeina apžiūrėti atidžiau sąlygų. Ir grįžę konstatuoja – neisime, per daug vandens. Rimvio auka skaudi, bet neįkainuojama. Vytautas prisipažįsta, kad ir tas šaltuko vėjas ne toks jau viliojantis. Tą dieną sugaišę daugiau laiko važiavimui praeiname kitą neilgą poros valandų jaukų saugų maršrutą Esino Inferiore, 3 sudėtingumo kategorijos. Ir traukiame į Šveicariją.

Combra

Rolo kanjoninginė prigimtis ir mąstymas išlygina įspūdžių pusiausvyrą trečią dieną parenkant du maršrutus. Pirmajame Combra, 4 sudėtingumo kategorijos užtrunkame dvi su puse valandos ir su entuziazmu keliaujame į sekantį. Cresciano Inferiore, 3 sudėtingumo kategorijos. Jau intriguojantis prisitraukimo etapas – praeiti pro maršruto pabaigos atkarpą ir ten įsikūrusį nudistų pliažą, kuriame savo mačo įvaizdžiu ir vientisu įdegiu rūpinasi italų/šveicarų vyrai, mat esame itališkiausioje Šveicarijos dalyje netoli sienos. Mes – lyg migruojantys svetimkūniai užsimaskavę hidrokostiumais, šalmais ir apraišais pražirkliuojame pro tą atsipalaidavimo oazę su ryškiaspalvėmis geltonomis kuprinėmis, prikrautomis virvių. Niekas per daug į mus dėmesio nekreipia, kaip ir mes stengiamės neparodyti savo smalsumo. Dar vienas baseinas, į kurį nusileisime baiginėdami maršrutą, o dabar čia kaip dievas sutvėrė nuogut nuogutėliai vienas po kito nuo išbalusios uolos šokinėja du įdegį gaudantys plonablauzdžiai italai/šveicarai.

Cresciano Inferiore

Beveik po valandos, įskaičiavus lengvus pablūdijimus pirmyn/atgal spiginant itališkai rugsėjo saulei ir ieškant prisitraukimo pradžios atsiduriame maršruto pradžioje. Vaizdai iš karto kviečia aikčioti – baltut baltutėlės aptakios minkštų profilių uolos, skaidrus tekantis ir šniokščiantis vanduo atrodo taikus ir visa tai nušviesta saulės. Vienas maloniausių dalykų kanjoninge – eiti maršrutą, kuris yra apšviestas saulės. Be to, kad gražu, kad leidžiantis ir dar daug kur aplinkui žaižaruoja ir mirksi vaivorykštės, dar ir psichologiškai tampa šilta, nepaisant vandens temperatūros, žinai išlįsiant į saulę, o ne atšiaurų skersvėjo perpučiamą pavėsį, kuriame tik kalenimas dantimis ir pritūpimai padės apšilti. Bet šį kartą kitaip – taip jaukiai. Ir labai labai gražiai. Vienas po kito smagūs nusileidimai, leidžiuosi vaivorykštės ratu apjuosta, o nusileidus fotografuoju kitus, besileidžiančius į margaspalvę vandens ir saulės juostą. Daug pasigėrėjimo ir nuostabių vaizdų iš aukštai. Jaučiu, kad man įsijungęs kažkoks sustiprintas saugiklis dėl stiprios srovės. Vienoje čiuožykloje apima tokia baimės panika, kad akimirką jaučiuosi nesava. Visos virvės apačioje, likę tik mes su Rolu. Man taip baisu, ne taip koketiškai, bet taip paniškai, kai per sekundes prabėga mirties vizija, matau save karste – didžiulė nevaldoma mirties baimė. Pirmą kartą išgyvenu tokį jausmą, kai visiškai neveikia tai, ką man sako, tik visą kūną ir protą apėmusi baimė. Rolas sakosi suorganizuosiąs virvę ir panašiai tą pačią akimirką užplaukęs panikos debesis nuslenka ir aš sugrįžusi į save jaučiu – nučiuošiu. Keletą kartų kvėptelėjusi taip ir padarau. Čiuožykla ir laisvas kelių metrų kritimas. Nieko ypatingo, ko būtų reikėję bijoti. Antroje dalyje maršruto prieš akis atsiveria miestelio ir kalnų panorama. O besileidžiantieji ar Rolas, einantis prikabinti virvės, atrodo vaikštantys dangaus ir žemės pakraščiu. Nuostabi diena, pripildžiusi visus džiaugsmu.

Nakvynei pasirenkame kempingą, kuris Rolui ir Vytautui gerai pažįstamas. Vieta, iš kurios lengvai pasiekiamas Lodrino maršrutas. Vieta, į kurią atvykti ir buvo mūsų šios kelionės tikslas ir misija. Kempingas nuostabus su vynuogėmis ir baseinu. Įsikuriame po didžiuliu medžiu su staliukais ir suolais. Pasimėgaujame dušais, vakariene ir gerokai nuvargę, besikoncentruojantys rytojui einame miegoti.

Ryte prisijungia Merūnas ir Božena. Spėjame susilažinti, ar Božena valgys pusryčius, o jei valgys tai kiek – keptą kiaušinį ar tik sausainių. Ją pažįstančiųjų džiaugsmui – ji nevalgo nieko.

Lodrino Itermedio

Rytas su jauduliu, nors niekas apie vidinę būseną nekalba, labiau jaučiama koncentruota savitvarda. Kai kas laksto į tualetą. Atvykstame miestelyje prie Lodrino Itermedio, 4 sudėtingumo kategorijos, pabaigos ir stebime vandenį. Sako – daug mažiau. Tad keliaujame link maršruto pradžios. Einu su pasitikėjimu, kad Rolas tikrai priims adekvatų sprendimą, turiu stiprų vidinį tikėjimą, kad tai, kas įvyko beveik prieš tris mėnesius yra pamoka, perkalibravusi saugumo, rizikos sprendimų priėmimo vidinį aparatą. Prisitraukiant vis kalba, kad net garsas, vandens šniokštimas net nematant krioklio yra ženkliai tylesnis, kad tąsyk buvo daug daug garsiau ir grėsmingiau. Nėra taip ramu, kad skrajočiau padebesiais ir žvalgyčiausi savo širdelių ženklų, tiesiog einu ir pasitikiu. Atėjus prie pradžios, Rolas sako – ooo kokius tris-keturis kartus mažiau vandens. Iš mūsų dabar septynių – Rolas, Vytautas ir Merūnas keliavo šiuo maršrutu birželio 18-ąją. Dabar mes keliaujame kiek kitaip – Rolo kuprinėje grąžtas, varžtai ir lentelė. Atminimo lentelė mūsų visų draugui ir Rolo dešiniajai rankai kanjoninge – Rimvydui. Tą kartą vandens buvo labai labai daug, srovė didžiulė, o viduje kirbėjo azartas ir vis didėjantis pasitikėjimas, kad mes galime daug, kad galime būti stirpesni ir didesni už gamtą. Rimvydas buvo drąsus svajotojas, laisvos sielos, godžiai geriantis gyvenimą ir jo džiaugsmus. Jis ėjo pirmas, aiškino kaip nusileidęs nuo to priešpaskutiniojo krioklio sugaudys kitus ir eis toliau. Bet tą kartą jo angelai neištraukė jo pačio, o stichija akimirksniu pasiėmė jį – drąsų ir laimingą. Tai žinodami, mes einame itin susikoncentravę, vyrai vienas kitam antrina, kad dabar visai kitaip, vandens, krioklių lygis daug žemesnis, bet nepaisant to srovė milžiniška ir mes kur tik reikia tiesiame išėjimo, ištraukimo virves. Rolas pasakoja, kad čia, kur stovime, net nebuvo sausumos salelės, o va antai ten buvo tik praplaukimas. Taip eidami ateiname ir tą vieta, kurioje kabiname lentelę, su atminimo paminėjimu ir su informacija, kad ši vieta esant dideliam vandens srautui yra mirtina dėl sūkurių. Tą tvirtino ir šveicarų kanjoningo profesionalai – būtent šis krioklys ir baseinas, esantis po juo yra itin pavojingi. Simboliškai kiekvienas mūsų įkala po kaištį į lentelę. Turbūt kiekvienas viduje kalbasi savo kalba su šia vieta, su Rimvydu, su savimi. Užvertus galvą viršun sunku įsivaizduoti, kaip tąsyk likusieji gyvi užsiropštė viršun gelbėdamiesi stačia uola. Išgyvenimo instinktas. Nusileidžiame šiuo ir dar kitu kriokliu. Atsisukus atgal ir dabar saulėtą dieną žvelgiant atgal sunku patikėti, kad jam tiek nedaug tetrūko iki gyvenimo – vieno nusileidimo. O Rolas pareidamas įgarsina savo suvokimą – Rimvydas ne tiesiog nuskendo, jis išgelbėjo visų mūsų gyvybes, jei būtume ėję toliau, galbūt būtume žuvę visi. Taip filosofiškai ir egzistensiškai nusiteikę baigiame maršrutą, o širdyje išsipildžiusios pareigos ir meilės jausmas. Jau daug anksčiau kažkurioje kelionėje buvom linksmai nutarę, kad pamačius vaivorykštę – tai yra dievų palankumo ženklas ir apsauga. Šioje kelionėje maudomės vaivorykštėse. Nežnau, kaip kiti, bet tikiu, kad ir Rimvydas ten iš aukštai prisideda prie to švytėjimo ir šypsosi mums.

Nakvynei apsistojame nuostabioje vietoje prie kalnų bažnytėlės ant skardžio. Šįvakar mūsų kompanija didesnė ir vakaras užsibaigia mafijos žaidimu. Merūnas tęsia tikimybės teorijos paneigimą ir jau antroje kelionėje nei karto netampa mafija.

Grande

Sekančią šeštadienio dieną einame gan ilgą 6 val. maršrutą Val Grande Superiore/Iferiore, 4 sudėtingumo kategorijos. Nusileidimai ne per aukščiausi, yra ir šuoliukų, ir įspūdingų čiuožyklų. Merūnas dažnai čiuožia pirmas, jam visada viskas gerai, faina ir smagu. Maršrutas pasiūlo ir daugiau atrakcijų, kuriomis itin žavisi vyrai ir su smagumu laukia sujungiamų kamerų ir tada čiuožia, šoka. Iš apačios mums, moterims, nusileidusioms su virvėmis, dažnai atrodo ne itin jaukiai. Bet jų pasitikėjimas žavingas, o patirtis ir užtikrintumas dažniausia mus apdovanoja virtuoziškai gražiais reginiais.

Dieną užbaigiame picerijoje ir jau savu tapusiame kempinge.

Kitas rytas prasideda skambančiais varpais. Rolas jau ruošiasi gaminti pusryčius, paprašau jo paduoti iš mašinos užrašų knygutę. O šis paduodamas sako – o buvo taip – sekmadienio rytas, skambėjo varpai. Tuo metu ant suoliuko sėdintis ir maršrutus studijuojantis Vytautas prideda – dvidešimt keturis kartus, iš pradžių aštuoniolika, po to dar šeši.

Iragna Superiore

Paskutinis šios kelionės maršrutas Iragna Superiore, 4 sudėtingumo kategorijos. Užvirus diskusijai – tai per kiek gi mes praeisime, darome lažybas. Į savo užrašų knygutę surašau visų versijas. Nenorėdama kartoti kitų laikų variantų pasirenku patį trumpiausią laiką, Jurga – ilgiausiąjį. Bet kaip parodė laikas laimėjo Rolandas ir Milda, statę ant trijų valandų su trupučiu. Gražus ir vandeningas maršrutas populiarus tarp vietinių, kuo labiau artėjome link pabaigos, tuo sutikome ateinančių ar girdėjome iš paskos pareinančius. O finišas miestelyje, kur kanjoningo upė tampa pliažu su saulėje besikaitinančiais įvairiausio amžiaus vietiniais. Čia atsisveikinę su Božena ir Merūnu traukiame į Italiją, kur apsistojame jau Rolo žinomame laukiniame kempinge su daug betoninių suoliukų ir stalų.

Visoje erdvėje karaliaujame vieni patys – išsidžiaustę įrangą, miegmaišius, kas supuolę į telefonus su nemokamu wifi, kas ruošia vakarienę. Šį kartą Vytauto sėdėjimas wifi turi visuomeninės naudos, mat pirmą kartą istorijoje užvedus kalbą, vadas leis mums rytoj prieš oro uostą nukeliauti į Italijos šopingmolą – outletą. Tad Vytautas inirtingai ieško, kaip efektyviausiai galėtume išnaudoti šią galimybę. Aš irgi neslepiu džiaugsmo dėl tokio netikėto šitokio profilio kelionės posūkio.

Ryte papusryčiavę mes jau tariamės, kiek laiko skirsime tokio pobūdžio pramogoms. Kaip bebūtų keista, pirmuosius pirkinius įsigyja Rolas, o ir dauguma parduotuvių skirta vyrams, tiems patiems įdegusiems italų mačo elegancijos įkvėptiems europiečiams. Susitikę sutartu laiku, apsimainome radybų rezultatais ir dar kartu vieni kitus nuvedame į svarbiausius nepastebėtus taškus. Vakare smagiai apžiūrime ir pasidemonstruojame laimikiais, kas iš tiesų žavinga hidriakų, kuprinių ir kempingo atributikos fone.

Ankstyvą rytą vėl pustuščiu lėktuvu grįžtame į savo būsimas saviizoliacijos vietas. Dar dešimt dienų buvimui su savimi ir pasauliu per nuotolį. Tokia ši kelionė. Talpi savo prasme ir tikslais. Kartu džiuginanti, kad dar gavome nuostabios vasaros laiko ir gamtos įkvėpimo.

Šarūnė


Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s