Kanjoningas

Maršrutai:

Wadi Feid IV sudėtingumo kategorija,

Wadi Karak III sudėtingumo kategorija,

Wadi Hasa II sudėtingumo kategorija

Dalyviai: Rolas, Justas, Julija, Aistė, Gintautas, Giedrius, Liutauras, Birutė, Marius, Vadim, Jurgita

Skrydis į Amman nebuvo pats prasčiausias pasirinkimas. Patogumas jau tas, kad nereikia belstis per kelias valstybes. Laikas tauposi.
Orai pasitiko Wadi Rum ne perkarščiavusi. Tikėjausi, kad bus karščiau. Jau vien žinia iš Žygeivių, kad jie vos kojų nepakratė nuo karščio, gauta prieš dvi savaites. Bet visada malonu kai kažkas nutinka kitaip nei tikiesi. Dykuma vietoje. Turistų nėra daug, jai žinai kur reikia vaikščioti. Kažkiek buvo keistoka, kad krūmai labai jau žaliai atrodė. Daug žalesni nei pavasarį. Bet ko nebūna. Į Jebel Rum mūsų lipo 14 žmonių. Prie kopimo dar prisidėjo mano draugas su savo dviem draugais. Sėkmingai sulipom. Vandens aišku reikėjo pasiimti daugiau nei pavasari. Tikrai ne prošal būtu buvę kokie 4,5 l. Bet nenutroškom.

Šį rudenį praėjome tris tarpeklius. Wadi Feid, Wadi Karak, Wadi Hasa. Wadi Karak naujas, dar nematytas tarpeklis. Tikrai vertas keliautojo dėmesio. Nėra ilgas, vienos dienos maršrutas. Ėjimas siauru tarpekliu, Kadangi saulės nėra daug, tai ir džiunglių apačioje nėra. Tai palengvina ėjimą. Tiesa ir išplatėjimu beveik nėra. Pradžia ir galas kur platesnis slėnis. Po to viskas gražu ir gera. Du nusileidimai su virvėmis. Jie pakopiniai. – 10 m, 10 m, 25 m. Paskutinio nusileidimo (25 m) nusileidimo bazė įrengta gan aukštai, atimanti dar papildomai 8 m virves. Mes leidomės dviem surištom 50 m virvėmis, kitu atveju pakaktu vienos 60 m virvės. Antras nusileidimas su virvėmis nėra ilgas. 10m ir 15m. Rasti tarpeklį nėra sunku. Išėjimas gan varginantis. Tiesa sakant keliais prieina prie pat išėjimo iš gražiausios tarpeklio dalies. Viena problema, kad ten nėra transporto. Nieks nevažiuoja. Tai mes ir prašutinom 8 km kepinant saulei ir musių draugijoje. Gerai butu, kad pasitiktu koks vairuotojas iš anksto susitarus.
Aplankėm Raudonąją ir Negyvąją jūrą. Negyvoji jūra dar neišdžiuvo.

 Įvykis kurio nebuvo galima nuspėti.
Tiesa sakant sunku ką nors ir paaiškinti. Jautiesi sveikas ir energijos pakankama viskam,. judi, planuoji, ir va, staiga tau dūris į pilvo ertmę. Sukausto skausmas, priežastis – nežinia.Pradžioje bandžiau gerti vaistus,tačiau skausmas dar niekados nepatirtas,dar niekados nejaustas, neapleidžia. Matai iš bendražygių veidų, kad viskas blogai.Visa tai įvyko Wadi Hasa tarpeklyje 14,30. Ėjome gražiausia tarpeklio dalimi,tai fiziškai nesunkus etapas, daug maudynių, vanduo šiltas. Bet štai mane pakirto skausmas ir baigėsi visas grožis. Prasidėjo gelbėjimo operacija. Bandžiau pats priimti sprendimus, bet kolektyvas matydamas komplikuotą situaciją, pats sprendė, bandydamas kviestis gelbėjimo tarnybą – medikus, malūnsparnį. Susisiekti mums pavyko, tiksliai apibūdinom kur esame. Gelbėtojų prašymas buvo sukurti laužą. Mes supratome tai kaip ženklą malūnsparniui. Deja. Buvo mestos tik gyvosios jėgos,ir netgi didesnės negu reikia mūsų gelbėti. Reikalas tas, kad jie gelbėjo grupę, o ne susirgusį žmogų. Pirmas gelbėtojas pasirodė apie 02.00 nakties, kažkur iš kalnų, jis turėjo tik prožektorių ir sunkiai gaudantį ryšį mobilųjį telefoną, be to nešnekėjo angliškai. Gelbėtojas atrodė susirūpinęs,atrodė, kad jis atsiųstas nustatyti tikslios ligonio buvimo vietos. Vėliau, iš viršaus žemyn, upe atslinko dar penki gelbėtojai. Susirūpinimas pirmojo veide akimirksniu dingo, atsirado nuotaika, o mūsų žinios prasiplėtė tuo, kad mediko nebus ir reiks pačiam išeiti iš tarpeklio iki transporto, diskusijos buvo beviltiškos. Jie gelbėjo pasiklydusią grupę, kurioje vienas sunegalavo. Gelbėtojų nuotaikos buvo geros,jie atliko sunkiąją darbo dalį – pasiklydusią grupę rado,o mums buvo liūdna nes visai kitaip įsivaizdavome gelbėjimo darbus.
Prasidėjus pakartotiniems priepuoliams, nutarėm judėti dar neprašvitus, iki to laiko dar atėjo du gelbėtojai. Fizinės jėgos buvo daug, tik naudos iš to mažai: nešti niekas manęs negalėjo, nebuvo ir su kuo. Mažais žingsniukais prisiverčiau eiti, gulėti ir kratytis iš skausmo tikrai negalėjau sau leisti. Tai buvo didelis išbandymas. Grupės gelbėtojai palikti neketino: pasiklydot, tai judam visi kartu. Jų tvarką komentuoti yra  beprasmiška. Gelbėtojai savotiškai stengėsi atlikti savo darbą, jų akyse matėsi pagalbos ženklai. Gal tik ne to iš jų tikėjausi.
Per tris valandas mes išėjome. Sveikam žmogui tai tikrai nėra didelis atstumas, mane puikiai lydėjo du gelbėtojai, kontroliavo kiekvieną žingsnį.
Prie visos šios gelbėjimo operacijos daugiausia prisidėjo mano bendražygiai. Nenoriu kažko asmeniškai išskirti, tikrai jutau stiprią pagalbą iš visų. Rašydamas šiuos žodžius sunkiai sulaikau ašaras. Tai tikrai buvo sunkus išbandymas visiems.
09.00 mus pasitiko ant baltojo tarpeklio viršaus. Gelbėtojų privažiavę dar daugiau. Kai kas bando iš viršaus fotografuoti. Kiti demonstratyviai pozuoja sunkų gelbėtojų darbą,bet
visai nepikta. Guodžia žinia, kad jau dabar kažkaip nuveš pas gydytojus. Taip mes ir dingstam dulkinam kalnų kelyje. Kas kur: kas į gelbėtojų nuovadą, kas į karinę ligoninę.
Nežinau kelintą valandą man buvo nustatyta diagnozė, bet ji skambėjo taip – plyšo dvylikapirštė žarna. Operavo tikrai jau vakare. Galu gale narkozė ir skausmai baigėsi.
Ligoninė. Tai mano pirmas rimtesnis apsilankymas tokio tipo įstaigoje. Klausimas. Ar galėjau pasikliauti arabų medikais? Galu gale variantų nebuvo. O iš kitos pusės- taip. Visur žmonės ir visur tas pats,o kaip jau pasiseks, čia jau toks gyvenimas.
Guldamas po skalpeliu, nemasčiau. Atsibudęs pas save kūne aptikau daug žarnelių su kaupiamaisiais skysčiais, maišeliais. Pirmą dieną dar mąsčiau, kaip čia išskridus su visais, bet jėgos į vakarą apleido ir aš likau tęsti gydimo. Grupė išvyko.
Ligoninės vidus. Švarą jie prižiūri kaip armijoje. Ryte koridorius ir palatos plaukia. Tiesa sakant reikia bristi ir būna slidu. Bet švaru. Dėmesys pastovus, net kartais vargindavo. Kartais visai nebūdavo. Tikėtina, kad pati operacija pavyko sėkmingai. Toliau laukimas. Pastovus rytinis patikrinimas. Komisija iš daug žmonių. Jie visi buvo uniformuoti. Susirūpinimas, patarimai ir pastovus tvirtinimas, kad man gerėja. Tą aš ir pats jutau. Tik va. Lašantis kateteris galu gale baigėsi, o jį atjungti nėra kam. Tada atverdavau plačiai palatos duris ir prašydavau prieiti. Pamatęs tai, sumurmėdavo su šypsena ok, pakabindavo kitą ir vėl dingdavo. Gal taip ir turi būti.
Aiškinimas, kad reikia laikyti dietos. Nuo ko vėl reikia pradėti maitintis. Tai va gavau pirmuosius pietus po operacijos. Čia po keturių dienų. Ir jie tikrai skaniai atrodė. Kepta vištos šlaunelė, virti ryžiai su prieskoniais ir rauginti agurkai. Kas priklauso aš gavau, o ar galiu valgyti – čia jau man spręsti. Kaip ir ne. O valgyti noriu.
Pagaliau paleido iš ligoninės. Draudimas aišku yra gerai. Bet grynieji pinigai galingesni. Pervedimais jie nelabai dar tiki. Matosi iš veido išraiškų, kad man namuose reiks su draudimu aiškintis. O čia reikia mokėti. Visas gydimas man kainavo 1200 eurai.
Jordanai tikrai geri žmonės. Jai jie kažkaip ir kitaip supranta padėtį. Savotiškai ieško sprendimų. Bet nuoširdumo ir paprastumo iš jų neatimsi.
Viskas ten gerai.
Mintys parašytos dar būnant ligoninėje.
Rolas