2011 03 05 – 20 Jordanija

Maršrutai:

Wadi Feid IV sudėtingumo kategorija,

Wadi Hidan III sudėtingumo kategorija

Dalyviai: Rolas, Tomas, Inga, Inga, Dalius, Darius, Simas, Loreta, Viktoras, Ilona, Vida, Jurgita

Kelionė. Ji gali būti visokia, bet šį kartą kelios mintys apie sėkmingą kelionę. Kas yra sėkminga kelionė? tikriausiai ta, kuri mus pagauna nuo pat pirmo momento, ta kuriai mes atsiduodam su visais žadamais ir laukiamais objektais, subjektais ir net pasaulio stebūklais, ta į kurią mes išeinam su tais, kurių vardų nežinom, bet tikim jais, ta kurioje, surandam tai ko nesitikėjom, išdrįstam ir pabandom tai, apie ką tik sapnavom…Aš jau dabar turiu jausmelį, kad į Jordanija grįšiu, nors ir dabar dar nevisai grįžau. Vakar bėgau Vingio parke ir galvoje vis sukosi kelionės gabaliukai: dykuma, uolienų formos ir raštai, kriokliai, mintyse sukosi likę žodžiai,  frazės, reakcijos, nuotaikos… sumigus vaikams pabandžiau sudėt tai kas man buvo ryšku…
Noras rasti, patirti, pabandyti, sužinoti, išdrįsti tupi viduje ir nerimsta, duoda apie save žinot. Ir tam vidiniam jausmui nesvarbu ar tu labai stipriai dirbi su projektais, ar esi mama būriui špokų, ar turi būt žmona prie pečio ir prie svečio…jis tau atkakliai ir nuosekliai meta priminimus: “Ei, leiskis į kelionę, tau reikia erdvės, naujo pojūčio, kitokio nuovargio, neatrastų spalvų, kvapų, žmonių….” Man patinka kad tas jausmas tupi pas mane ir vis nepalieka. Patinka ir tai, kad tikiu žmonėmis. Dažniausiai tikiu iš karto, tik kartais reikia nedidelio laiko tarpo. Ir kai Tania dar per Kalėdas pamini  žodžius Jordanija….varom…graži šalis…., jie kažkaip iš karto nušluoja visus kalėdinius blizgučius, spalvotas dovanu dėžutes. Pastatau ausis kaip ilgaausis zuikis, zuikiška širdis padidėja iki liūtiškos ir suprantu: mintis apie Jordanija mane pagavo. Nepraeina nei trys mėnesiai kai tai  pasidaro realu… pasilaipiojimai Oze, Dalia, Vilija, didelis gero veigo žmogus be vardo (vėliau paaiškės kad jis Vytautas), žmogus – šypsena iš V raidės (susipažįstant vardo nepagaunu, bet svarbu užfiksuoti vaizdą:), ir dar vyrukas iš pajūrio, kuriam vis keičia skrydžio laikus… Tiek žinių ir žmonių.
Išankstinės nuostatos.
Dykuma – skurdžios smėlio platybės, karšta, sausa, vėjuota, visi slenka koja už kojos iškišę liežuvius turėdami tris lašus geriamo skysčio…. bet ar tikrai? Jau pirmi dykumos vaizdai mane privertė išsižioti ir prarasti amą. Daugybė spalvų, formų, raštų, smulkios, bet išdidžiai gražios augmenijos.  Tos mažos melsvos gėlytės – kažkoks gražus smagumas, eini ir šypsaisi joms, nes jos šypsosi tau:). Naktį dar linksmiau, mūsų tvirtą chebrą iš tūlam lietuviui būdingos ramybės išmuša lietutis, kuris ” į miegmaišį barbena kaip į šiferį”. Prasideda slėpynės iš kurių tamsus debesis nusijuokia ir pabėga. Su šalčiu, kurio nesitikėjom “kovojam” kiekvienas individualiai: kas bandom susisukt į embriono pozą, kas prilipt prie šalia snaudžiančio kaimyno, kas bandom susivokt žvaigždynuose ar paprasčiausiai keliamės ir kaičiam primusą… Po nakties klajonių prabundu ir  pagalvoju: nesitikėjai? bet čia juk gamta, ir ji gali pateikti kokių tik nori siurprizų ir jei jau išėjai mažas žmogau susitikt su ja, nenuspėjama, būk pasiruošęs bet kam.

Viršūnė. Man buvo smagu, kad visi sutarėm, kad kopti į aukščiausią Jordanijos viršūnę Jabel Rum – šventas reikalas. Nors tą rytą buvom labiau panašūs į krypuojančių ančių būrį, bet smarvės turėjom į valias.   Kelio ieškojimas, pats kopimas buvo priešakyje ir eidama paskutinė turėjau ryškų jausmelį, kad nuo kiekvieno mūsų  nusiteikimo, įsitraukimo, ištvermės, valios, pagalbos šalia esančiam priklausys kopimo dvasia. Ir ta dvasia buvo nuo pat pradžių iki pabaigos. Tarpeklio pradžioje visiems padarė įspūdį Tanios laisvasis pasilaipiojimas, taip vadinama maršruto pradžios paieška. Pamenu pažiūrėjau ir pagalvojau “vlipli očkariki”… Užvertus galvą į viršų  vos ne vos matėsi sudžiuvęs medis – kaip supratau  vienas iš taškų, kurį turėsim pasiekti. Bet metras po metro mes kilom, ropštėmės, ieškojom išėjimų ir praėjimų, stengėmės susikaupti, bet juokėmės negalėdami susitvardyt, nes gyvai matant nerealią Kalvin Klain reklamą negali nesijuokti net ir įtemptam pralipime. Antrasis kopimo etapas man įkrito kaip mėnulio, ir bėgioti pirmyn atgal mėnulio peizažo kalniukais buvo daug smagiau nei kopti sudžiuvusio medžio link. Nežiūrint į tai kad kaip supratau mūsų kilimo laikas buvo ne pats geriausias, buvo faina, kad visi dar buvom “ant kojų” ir turėjom tikėjimą kad pasieksim viršūnę, kad ir temstant… Ir tikriausiai kiekvienam tas užkopimo saldumas savas. Man smagus pojūtis, kai žengi žingsnį, ir ateina TAS jausmas, kad esi didelis ir mažas, stiprus ir silpnas, pajauti nesibaigiančią amžinybę ir akimirkos laikinumą…

Priimk tai kas laukia tavęs už kampo. Kai eini į tarpeklį lyg ir aišku, kad yra vienas įėjimas ir vienas išėjimas. Žinai ir tai kad bus n krioklių,
kuriais reiks nusileisti. Bet kas iš to teorinio žinojimo? :). Realiai nežinai kas tavęs laukia už kampo ir jei jau leidiesi į kelionę, tarpeklį ar ką bebūtų, reik nusiteikt, kad susitikimų bus visokių ir reiks priimti tai ką sutiksi. Kaip tai padarysi, tai tavo paties pasirinkimas, nes krioklio neišjungsi, nepaniręs į vandens baseiną neįveiksi nusileidimo atkarpos, sušlapęs iki ausų nebūsi sausas per minutę, neišdrįsęs pakibti ant virvės nenusileisi į apačią… Paprastų žmogiškų reakcijų buvo yra ne viena: pykom, tyliai siuntėm šalia esantį po velnių, galtinom vandenį, kad šlapias, norėjom malūnsparnio ar kelialapio į sanatoriją ant Negyvosios jūros kranto …. bet tai niekur nevedė? Vieni akimirksniu, kiti kiek lėčiau supratom, kad iki Negyvosios jūros malonumų reiks nueit savom kojom, o dabar geriau mintimis padrąsint save, pakelt galvą į saulę ir įkvėpt šilumos, paieškot ir susitikt su akimis, kurioms taip pat baugu, bet susitikus dviems poroms akių pirmi virvės metrai einasi kur kas drąsiau… Tai buvo mūsų susitikimas su “baubuku už kampo” ir apsikabinimo saldumas su juo buvo gan skirtingas:)…. bet finale saldus.
Patyrimas kartu suartina.  Kai ryžtiesi keliauti dažniausiai neturi galimybės rinktis žmonių. Bet juk taip dažnai atsitinka ne tik leidžiantis į kelionę, bet ir mūsų kasdienybėje. Žmonės sukrenta į komandą tokie, kokie sukrenta. Dažniausiai juos jungia noras judėti ta pačia kryptimi. O visa kita gana skirtinga. Skiriasi kiekvieno matymas ir įsivaizdavimas, patirtis ir žinios, kantrybė ir nekantrumas, komforto poreikis ir susitaikymas su jo nebuvimu, išdrįsimas ir baimė, reakcija į susitikimą su savo galimybių riba…. Man atrodo, kad kiekvienos komandos ar chebrytės sėkmė stipriai priklauso nuo dvasios kuri yra chebrytėje, o kas kitas jei ne mes patys ją sukuriam? Jos negali sukurti vienas vadovas ar vedlys, ją kuriame kiekvienas mūsų matydami ir jausdami šalia esantį ir jam padėdami kai reikia, padrąsindami, pasidalindami savo patirtimi ir atradimais, nusišypsodami kai patiems baugu, tikėdami ir padrąsindami vienas kitą kai tikslas dar labai toli…

Kažkuris iš mūsų nusileidęs paskutine virve Feide pasakė: Aš niekada negalvojau, kad taip galiu…
Ir iš tiesų: mes dažnai nežinom kiek galim ir ką galim, bet BANDYTI ir TIKĖTI – šventas reikalas !
Dangė

Wadi Hidan
Wadi Hidan
Wadi Hidan

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s