Maršrutai:
Wadi Feid IV sudėtingumo kategorija,
Wadi Hasa III sudėtingumo kategorija
Dalyviai: Rolas, Mantas, Edita, Kristina, Gintas, Osvaldas, Dominykas, Dalia, Jūratė
Kelionė po Jordaniją be virvių, bet su asilu, ginkluotu beduinu ir turizmo policininku, kuris paniškai bijo aukščio.
Šios kelionės pradžia buvo ganėtinai nerami dėl Air Baltic nestabilios finansinės padėties. Iki paskutinės akimirkos buvo neaišku ar mes vis dar skrisim. Vis gi mes susirinkom oro uoste. Skrydžio neatšaukė. Bet priduodant bagažą paaiškėjo, kad aš vis dar skrendu į Amaną. Nors senai jau tas skrydis yra atšauktas ir aš esu perpirkęs visai grupei bilietus į kitą skrydį. Neramios akimirkos. Visi skrenda į Tel Avivą, o aš kažkokiu būdu turiu skristi į Amaną. Klaidą pataiso, nors ir sunkiai, ir mes sėdam į lėktuvą. Skrydis per Rygą į Tel Avivą.
Naktį atsibeldžiam į Tel Avivą. Gan sklandžiai susirandam transportą iki Elato. Naktinis pasivažinėjimas gan brangus, pavyksta nusiderėti tik 10 eurų. Kaina 440 eurų, tai dvigubai brangiau nei tą patį atstumą nuvažiuoti Jordanijoje. Pasienis su Jordanija atsidaro 08.00. Tenka porą valandų pasivolioti ant suoliukų. Tokie mes ne vieni ir oras pakankamai šiltas.
Pirmoji staigmena. Mes prarandam virves. Pasirodo negalima per šį pasienį įsivežti virvių. Tai susyja su saugumu Wadi Rum, bent jau mums taip aiškino. Reikia iš anksto derinti su Jordanijos turizmo policija. Kokiu būdu ir kaip iki šiol neaišku. Mes nenorėjom pasiduoti, ilgai jų neatidavėm. Bet atsirado vienas geradarius, kuris mums norėjo padėti. Padėjo susitarti su parduotuvės savininku, kad jas pasaugos iki mūsų sugrįžimo atgal. Tai buvo oficialioji versija. O susitarėm, kad jas išneš ir vakare už atitinkamą padėką mums jas gražins. Patikimumo nebuvo, bet ir pasirinkimo nemačiau. Dar bandžiau nors vieną virvę iš dviejų išnešti, bet ir tai nepavyko. Su tikėjimu ir viltimi mes pasitraukėm iš pasienio.
Pirmą dieną mes praleidom prie Raudonosios jūros. Čia susitiko su devintuoju mūsų kelionės dalyviu. Dominykas atskrido tiesiai į Jordaniją. Laukiau vakaro. Mintimis gyvenau virvėmis. Be jų numatyta kelionė praranda bet kokią prasmę, tektu keisti maršrutą, ko daryti visai nesinorėjo.
Vis gi vakare paaiškėjo, kad virvių mes neturim ir jų niekas artimiausiu metu neišneš. Pagal viską, tuo susitarimu mus norėjo išprašyti iš pasienio. Nes viskas atrodė labai painu. Sekantis sprendimas buvo sulaukti ryto ir Akaboje, parduotuvėse tęsti paieškas virvių. Tai neatrodė tikėtina, bet vilčių buvo. Nesu matęs parduotuvių su alpinistine ar turistine įranga. Tik vietinių pasakojimai sakė, kad virvių yra.
Ankstyvas rytas ir beviltiškos virvių paieškos. Jau praradus bet kokią viltį įsigyti virves mes užsukome dar į vieną statybinių prekių parduotuvę. Ir didžiulei nuostabai aptikome visai tinkamas virves. Bent jau iš pačiupinėjimo jos atrodė tinkamos. Beliko jas nusipirkti ir ant savo kailio jas išbandyti.
Tokia kelionės pradžia. Staigmena po staigmenos.
Nuvykome į Wadi Rum. Tą pačią dieną išėjome į dykumą. Trijų dienų pasivaikščiojimas po dykumą. Oras pasitaikė puikus. Nebuvo karšta, naktys šiltos. Mėnulio pilnatis ėjo į pabaiga, tai naktimis ir niekas per daug netrukdė miegoti. Pasivaikščiojom puikiai.
Į Jebel Rum išėjome septyniese. Sprendimas nebuvo populiarus. Įvertinęs vienos merginos sugebėjimus praeiti stačius techninius maršrutus, nutariau, kad jai bus per sunku ir galim strigti. Reikalas tas, kad juos reikia įveikti pačiam. Pagalbos išskyrus saugą aš nelabai galėjau daugiau kuo padėti. Kita iš draugiškumo nutarė pasilikti kartu. Taip mes septyniese išėjome į maršrutą. Lipome neskubėdami. Oras puikus. Tiesa sakant bandėm ir virves. Jos keistokai šerpetojosi, bet laikė. Nusileidus nuo kalno patikėjau, kad jos bus tinkamos šiai kelionei. Minčių jas pasilikti po keliones neturėjau. Gal ir viskas gerai su jomis. Ir kainavo ne pigiai. Bet vis gi ne.
Palikom Rum kaimą. Toliau sekė Petra. Nieko naujo. Nieko naujo neišskaptavo uolose, niekas nesugriuvo. Kaina į Petrą ir toliau liko apybrangė.
Ankstyvas rytas sekmadienio. Kaip visada, bent jau aš šešta karta traukiu link Wadi Feid tarpeklio. Jau įprasta mus punktualiai paima vairuotojas Achmedas su savo autobusu. Vykstame. Ir vėl staigmena. Prie takelio kuris veda prie tarpeklio prieigų stovi krūva turizmo policijos. Pagavo keturis žydelius. Nenori jų paleisti. Visas reikalas tas, kad grupės be palydos vietinių gidų negali judėti. Žydukai užsispyrę. Jų motyvacija ta, kad keturi ne grupė. Įstatymiškai taip. Bet kitas reikalas tas, kad jų vietiniai nemėgsta. O mes kaip dar neįkliuvę, bandome apsimesti turistais. Tipo atvažiavom apžiūrėti apleisto Al Šamach kaimo. Fotografuojames ir rezgam planą. Tenka pasitraukti bent kažkuriam laikui, kol visi dings. Aplankome kryžiuočių pilį ir po poros valandų vėl grįžtame. Kaip ir nieko nėra. Išsikrauname kuprines. Tik staiga pamatome iš krūmų išlendanti policininką. Vėl staigiai sumetame kuprines į autobusą. Pagal išankstinį planą, jeigu kas atvažiavome ieškoti pamesto fotoaparato. Durnių sukame kaip galime. Kažkaip, nežinau kaip – pasiduodame. Iš pažiūros rimtas policininkas pasisiūlo mus lydėti iki tarpeklio. Kur mūsų lauks dar kažkas, su kuriuo mes eisime toliau. Viskas dėl mūsų saugumo ir nieko nekainuoja. Sutikome.
Taku žemyn. Mus lydi policininkas. Pasivijom žydelius. Jie jau drąsūs. Kažkiek tyčiojasi iš mūsų palydos. Mums dėl to nejauku. Norėtume atsikratyti tos palydos. Bandom siūlyti pinigus, kad atsikabintu. Bet veltui. Prisijungia prie mūsų dar ir beduinas su asilu. Kompanija žavi. Ką galvoti ir kas laukia sunku spręsti, belieka tik judėti. Prie visos šios istorijos noriu paminėti, kad mes susišnekėti su mūsų saugumo garantais angliškai nelabai sugebam. Tik suprantam vieną, kad jokių problemų.
Pirmas nusileidimas virvėmis. O jų dar vienuolika laukia tolumoj. Mūsų gerbiamas Mustafa persirengia į kasdieninius drabužius. Taip iš policininko jis virto eiliniu jordanu. Bent jau suvokiam, kad jis toliau mus lydės. Leidžiamės su virvėmis. Tik staiga paaiškėja, kad mūsų draugas neturi apraišų ir maža to, dar nemoka jais naudotis. Tenka juos kiloti į viršų ir prižiūrėti kaip jis leidžiasi.
Toliau maišosi žydeliai. Velnias žino ką jie daro. Krūva machinacijų. Nors jie ir keturi, ir turėtu greitai judėti, bet tingiu aprašinėti jų veiksmus. Planas buvo juos aplenkti. Mums pavyko. Ir svarbu neužleisti pozicijų. Nes kitu atveju striksim ilgam. O mes ir taip vėlavom.
Vakare nusileido mūsų beduinas. Tiesa be asilo, bet su šautuvu. Visai puiki kompanija. Bent jau už geras nuotraukas aš su Dominyku jam dėkingi. Naktis kaip ir ne šalta. Bet mūsų draugas Mustafa šalo ir ryte skundėsi, kad blogai išsimiegojo.
Neužleisdami pozicijų žydams ryte išskubėjom kabinti virvių. Dar kelis nusileidimus mus iš viršaus dainomis lydėjo beduinas. Leistis sekėsi neblogai. Iki 11 krioklio nusileidimo mes nepasidavėm. Nusileidimą baigėme kartu, jau sutemus. Iki numatytos stovyklos nedatraukėm, pritrūko laiko. Miegojom prie vienuolikto krioklio. Žydai išskubėjo į dykumą. O mes Mustafa dėka susikūrėme laužą ir likome. Tiesa, berinkdamas jis malkas prasikirto veidą, teko suteikti medicininę pagalbą.
Ryte išskubėjome per dykuma link mūsų laukiančio autobuso. Išvedėm ir Mustafą, kuris norėjo eiti tolimesniu keliu. Išsiskyrimas kiek ir liūdnokas gavosi. Nors ir viskas nemokamai turėjosi gautis už mūsų saugumą, bet jis tikėjosi atlygio. Jūratė jam sumokėjo už kuprinės tampymą, o mes nemokėjom. Nelabai supratau prasmės. O, kad jam buvo daug pamokų, tai faktas. Bent jau apmokytas dabar bus. Draugiškai išsiskyrėme.
Negyvoji jūra. Vanduo sūrus. Toliau senka. Maudynės užsitęsė. Vairuotojas signalo pagalba bandė mus krapštyti. Jūra buvo šilta ir saulė žvelgė per debesis. Paprastai būna per karšta ir užsibūti nesinori. Bet ne šį kartą.
Wadi Hasa. Jokių netikėtumų. Net keista. Gal dangus kažkiek gąsdino. Buvo apsiniaukę. Bet taip ir nelijo. Tikimybių teorija ir šį kartą nepasitvirtino.
Dviejų dienų žygis. Niekada nebūna vienodas tas pats tarpeklis skirtingais metais. Potvynių praėjusią žiemą nebuvo ir žolės vėl užėlė. Vietomis eiti buvo sunkoka, sunku atsekti taką. Gal kažkam ir per sunkiai pasirodė bristi. Bet toks jau tas tarpeklis. Bent jau šiltas vanduo teka. Ir svarbu matyti tai, ko kitur nepamatysi. Koncentracija turi būti būtent čia. Tada ir sunkumai nebaisūs.
Vienu žodžiu. Ten gražu.
Išlindę iš tarpeklio važiavome su pomidorų mašina. Beduinas išleido mus nenuvežęs iki Karak. Paleido prie kažkokios mečetės, tiesiog ant kelio. Paklausus kur atvežei. Atsakė, kad čia autobusų stotelė. O autobusas, gestu ir dangaus pagalba buvo paaiškinta, kad atvažiuos. Maniau striksime. Bet deja ne. Dar nespėjus susigaudyti, pasirodė autobusas ir mus nuvežė iki Karak. Toliau susimedžiojome autobusą iki Amano. Vakarop pasiekėm Amaną. Apsistojame prastame viešbutyje. Pirmą kartą jame ir paskutinį. Tikrai baisi skylė. Tai supratę, niekur nesitraukėm, nes pagal planą rytoj iš pačio ryto turėjome judėti link Izraelio. Kaip nors.
Sieną kirtome per pasienį King Hussien. Penktadienį jis dirba nuo 07.00 iki 10.00. Išvažiavimo iš Jordanijos kaina 8 JD. Privalomas autobusas nuo sienos iki sienos 3 JD, plius kuprinė 1.25 JD. Chaoso buvo. Daug žmonių. Bet kažkaip sklandžiai ištrūkome. Išėjus maršrutiniu mikriuku nuvažiavome iki Jaruzalės.
Pusantros dienos tūsas po Jaruzale. Bent jau man tai nėra miestas kur norėčiau vėl ir vėl grįžti. Labai neigiamai veikia pastovus turgus. Daug žmonių. Yra ką pažiūrėti. Raudų sieną aplankėme kokius šešis kartus. Musulmonai mūsų neįsileido. Blogai būti Jaruzalėje per išeigines.
Jaruzalėje lankausi jau antrą kartą. Ir įdomiausia ir labiausiai šokiruojanti senojo miesto vieta – žydų ortodoksų kvartalas. Dar kitaip vadinamas juodai baltu filmu. Nepasakyčiau, kad ten galima ilgiau užsibūti ir ramiai pasivaikščioti. Bet pamatyti tikrai verta. Jokių turistų, tik juodai balta spalva. Mes ten buvome vieni. Tai ir sukelia nejaukumo jausmą. Nemėgsta jie turistų kurie ateina pažiūrėti jų gyvenimo būdo. Tikrai manęs nenustebino, kai buvau apspjautas vaiko. Gal ir ne vieta mums ten, bet smalsumas nugali.
Kaip ir aštunta kelionė į šį kraštą. Lyg ir neturėtu kažko naujo būti. Bet ši kelionė įsimins tuo, kad neturėjau savų ir patikimų virvių, bet užtat turėjom beduiną su asilu ir draugą Mustafą.
Pamąstymas apie keliaujančius žmones su manim. Vienas iš tikslų parodyti Jordaniją tokią, kokią mes atradome pirmoje kelionėje. Tai išskirtinė vieta. Supratau, kad yra du tipai keliaujančių. Suskirstyčiau į atradėjus ir statistus. Atradėjui viskas įdomu, kas yra už šio kalno, ant to kalno, nusileidus į tarpeklį. Noras atrasti, pažinti save, paliesti gamtą. Tikslas pateisina priemones. Paprastai nekreipiama dėmesio į nuovargį, tiesiog yra tikslas. Paprastai tu atrandi tai ko kiti niekada gyvenime ir nepamatys. Ar tai svarbu? Man taip. Statistui manau, kad ne. Jam užtenka visko po truputi. Kažkiek vaizdu, kažkiek pojūčių, kažkiek nuovargio. Bet aš tikiu, kad kiekvienas gali atrasti savyje gyslele keliautojo atradėjo. Ko trūksta, tai tik gero noro ir nebijoti nuovargio. Vaikystėje sakydavo – beržinės košės. 🙂
Rolas
Kanjoningas 