Kanjoningas

Maršrutai:

Variola superieur, Italija
IV sudėtingumo kategorijos, aukščiausias nusileidimas 25 m, tarpeklis vandeningas. Prisitraukimas 1,30 min, tarpeklio įveikimo laikas 6 val, pasitraukimas 30 min.
Bares, Italija
VI sudėtingumo kategorijos. Maršrutas ilgas ( 5 – 7 val). Prisitraukimas iki maršruto 2.50 min, atsitraukimas 30 min.
Cormor, Italija
IV sudėtingumo kategorijos, du tamsūs susiaurėjimai, aukščiausias nusileidimas 30 m. Visiškai tamsoje praleidome apie 2 val. Ciklopus būtina turėti. Prisitraukimas 10 min, įveikimo laikas 5 – 6 val, pasitraukimas 20 min.
Palvico , Italija
IV sudėtingumo kategorijos maršrutas, aukščiausias nusileidimas 50 m. Įveikimo laikas 3 val.
Zemola, Italija
V sudėtingumo kategorijos tarpeklis. Nusileidimai nėra aukšti, tarpeklis pasižymi aukštu vandens lygiu. Vanduo šaltas. Prisitraukimas 30 min, tarpeklio įveikimo laikas 5 val, pasitraukimas 15 min.
Gole del Soffia, Italija
IV sudėtingumo kategorijos. Aukščiausias nusileidimas 40 m. Tarpeklis kaip ir draustinyje, reikalingi atskiri leidimai. Leistis juo.  Mes jų neturėjom, problemų neturėjom. Tikrai gražus ir vertas dėmesio. Prisitraukimas 1 val, įveikimo laikas 4,30 min, pasitraukimas 5 min.
Bodengo, Italija
V sudėtingumo kategorijos tarpeklis. Kol kas tai pats ilgiausias maršrutas tarpeklyje. Užtrukome 11 val. Ilgas, bet vertas vargo šis tarpeklis. Didžiausią įspūdį paliko 25 metru bubslėjus su pabaigoje 6 m tramplinu. Daug gražių nusileidimų ir šuolių. Aukščiausias nusileidimas 60 m. Vanduo nėra baisiai šaltas. Prisitraukimas ir atsitraukimas iš maršruto nėra ilgas. Bet reikalinga antra mašina, arba kažkas turi pavežti iki maršruto pradžios.
Mengasca, Italija
V sudėtingumo kategorijos tarpeklis. Aukščiausias nusileidimas 55 m. Tarpeklis tikrai gražus, nusileidimai seka vienas po kito. Prisitraukimas apie 1 val, įveikimo laikas 3, atsitraukimas 10 min.

Filmas čia

Dalyviai: Rolas, Vytautas, Rimvydas, Šarūnė, Inga, Tatjana, Darius, Andrius, Erikas

Kaip statistiniai vienetai Alpėse malonumo ieškojo

Nežinau, kaip reikia papasakoti, kas yra kanjoningas. Nežinau, kaip reikia papasakoti tai, ką mes patyrėme per dvi savaites Šiaurės Italijos kalnų upėse.
Po penkių valandų mirkimo lediniame vandenyje, po leidimosi virvėmis visiškoje tamsoje vis gilyn ir gilyn, po vienuolikos valandų leidimosi tarpekliu, kai tave tirtančią ir tiesiogine to žodžio prasme, kalenančią dantimis apkabina ir suspaudžia, kad gal beveik neišklibintum akmens, ant kurio sėdi, po 25 metrų bobslėjaus – kai sudedi rankas ant krūtinės ir tiesiog leidiesi į nežinią, trinkteli nugarą ir su srove išsviesta į viršų nebekontroliuojamoje padėtyje krenti 8 metrus žemyn ir tada vos įkvėpdama orą iš visų jėgų iriesi link uolos, o nuo ten matai prieš srovę plaukiantį išblyškusį vado veidą ir kažkokį samyšį su šauksmais, kuriuos užgožia šniokščiantis krioklys, o po savaitės namie išsiaiškini, kad pasirodo, tuomet man lūžo šonkaulis, po persivertimo per uolą kybant ore persisegant kitą virvę atsigręžus po savimi matyti 60m. tolį, po mindžiukavimo ant šlapios uolos ryžtis bėgti kelis žingsnius vandens skalaujama uola ir tada šokti į kažkur, kur tinkamas gylis, po bandymo kuo greičiau atsisegti karabiną ir išsilaisvinti nuo virvės, kai ant galvos krenta ir kūną blaško krioklio jėga, po įkvėpimo iš visų jėgų šaukti – laaaaisvaaa ir negirdėti savo balso, po visų tų akimirkų aš kas kart pagalvodavau, kad nežinau, kokias žodžiais reikia papasakoti, ką mes čia darome. Kartais galvodavau, kad sunku man vienai, bet kai Erikas klausdavo – Rolai, tu man pasakyk, kurioje vietoje čia yra malonumas, man pasidarydavo lengviau. Kai jausdavausi beveik bejėgė, kai srovė iš visų jėgų mušdavo iš kojų ir išlipus ant žemės dar ilgai jausdavau siūbavimą, o po ilgosios dienos ilgai užmigti negalėjau, nes tik užsimerkus man rodydavos, kad slystu nuo akmens ir krentu žemyn ir iš visų jėgų stengdamasi neužmigti, tarsi tai būtų mano vienintelė išgyvenimo galimybė ir dar kitais momentais aš pagalvodavau – čia ne man, čia ne visai moterims, o Tania kartais sakydavo – mums reikia vaikus gimdyti… Po tų akimirkų, kai plaukiau lediniu vandeniu ir žiūrėjau į dangų aš sau žadėjau, jei jau čia praeisiu, tikrai tikrai džiaugsiuosi gyvenimu, tuo paprastu ir tokiu brangiu.
Ir vis tiek pabaigoje aš jau galvojau kitaip. Ir dabar užsimerkusi aš prisimenu uolų grožį, spalvas, prisimenu žaliai smaragdinį ir melsvą vandenį, prisimenu tą jausmą, kai atsispiri nuo uolos, sklendi per orą ir tavo kūną taip švelniai nuo pėdų apgaubia minkštas vanduo, atsimenu veidus ir žvilgsnius žmonių, kurie ištiesia ranką ir sako – drąsiai, drąsiai, o aš iš karto patikiu, kad viskas bus gerai. Dabar prisimenu, kad buvo labai linksma ir daug juokėmės, prisimenu, kad viskas buvo be galo gražu, kaip jaučiau, kad gamtos stichija yra tai, kas daugiau už proto suvokimą ir kad nors ir kaip būdavo sunku, aš nė kart nepagalvojau, kad esu čia be reikalo. Dar daugiau, pabaigoje aš tiesiog pagalvojau, kur bus sekantis mano kanjoningas ir kad eisiu į baseiną pasimokyti šuoliukų.

Rašiau nedaug, nes tiesiog nebuvo kada rašyti, bet mintys ir jausmai liejosi, kartais per savo pamatytas baimes, per skausmą susitrenkus, per džiaugsmą pagaliau nušokus nuo uolos, per nevaldomą juoką klausant anekdotų, per tas poilsio akimirkas arba pabudus naktį, kai matai kaip niekad ryškiai žvaigždėtą dangų.
Pagalvojau, kad Rolo filmuose daugiausia būna veiksmas ir mūsų “darbo” diena, o man rašyti gaunasi per ir daugiau apie tą laiką, kai po “darbo”, jau eidama miegoti šalia miegmaišio susidedu savo rašymo arsenalą – turiu bent kelias skirtingas užrašų knygutes, dienoraštį, tušinukų ir pieštuką, o anksti rytais tik pabudusi jau matau visą tą krūvą šalia veido ir dar gerai nepramerkusi akių galiu imti rašyti. Šitas laikas man patinka. Kūnas pailsėjęs, mintys jau sugulusios, bet šviežios, įkvepianti tyla ir ramybė aplink, tik Rolas dažniausia jau netoliese barškina puodus. Paprastai eidama irgi randu laiko užrašyti mintis, tik ne šioje kelionėje. Šioje kelionėje aš gyvenu taip, kad koja kojon eičiau su visais. Čia ne ta istorija, kai užbėgi į kalną ir mėgaudamasi rašai, kol sulipa kiti. O ir tas dešimt maišų išvyniojimas vandenyje, kad pasiimtumei fotiką man jau pakankamas laiko sustojimas. O per koncentruotą pietų metą tik kvėpteliu ir džiaugiuosi, jei akimirką pavyksta užsimerkti ir užvertus galvą į saulę gauti jos gurkšnį. Dar yra tokie momentai tarp palapinių statymo, daržovių pjaustymo ir vakarojimo. Kartais yra, bet šioje kelionėje dažniausia ne. Tada lieka laisvos dienos arba kažko laukimas autobusiuke. Ir važiuojant kartais parašau, tik serpantinais nesigauna, o kartais tiesiog išsitraukiu knygą. Bet rašyti man labai patinka, patinka net dabar, prisiminus šitą būseną, ją aprašyti. Kartais pagalvoju, kad tokiais atvejais būtų gerai diktofonas, kai ima plūsti minčių ir žodžių srautas kalbėčiau sau iš karto ir nebūtų taip, kad dvi dienas nešiotas įrašas ima ir išsisklaido nuovargio ir poilsio sąskaita. Tada dar galvoju, o kodėl, jei aš esu kaip nuolat veikiantis stenografas, fiksuojantis kiekvieną pojūtį, vaizdą, žodį ir jausmą ir automatiškai viską jungiantis į sakinius, negaliu kaip iš rašto imti ir kalbėti Rolo filmuose. Net fotkintis man patinka, bet filmai – dar neatskleista erdvė  Kažkaip visi apstingstame prieš tą 24 kvadratinių cm GoPro. Tik Erikas neapstingsta, atvirkščiai – pražysta visu gražumu, taip, kaip yra. Ir nuo to Rolo filmai darosi turtingesni. Ir apskritai, koks gėris turėti savo kelionių filmus. Dovana. Visiems, kas pamato.

Pradžia

Kelionė prasideda. Penktą valandą vakare pirmoji įsėdu į autobusiuką, iki aštuntos surenkame visus ir paliekame Vilnių. Karšta, visiška vasara. Kol kas važiuojame septyniese, du atskris į Milaną. Sėdžiu priekyje, pusiau gulomis per dvi sėdynes, keičiasi tik vairuotojai. Kas kart pabundu su vis kitu, akis į kelią susmeigusiu, profiliu. Kad kompanija bus geranoriška ir besirūpinanti suvokiu jau paryčiais, kai pro langą matau, kaip prieina Rolas ir nuplauna priekinį stiklą, tuomet už minutės prieina Darius ir nuplauna dar kart. Ir kaip Erikas plovė mačiau. Šviesus žvilgsnis į pasaulį.

Kaip keičiasi laiko sąvoka. Kai dar tik 10:22 ryto, o rodos, nugyvenome dieną ar kelias. Kai šalia žmonės, kuriuos sutikau prieš 16 val., o rodos, pažįstu vieną gyvenimą tai tikrai. Kai erdvė, kurioje visi sėdime yra devynvietis autobusiukas, kai žinome, kad nuveiksime ir išgyvensime kartu kažką, ko dabar nežinome būsiant. Laiko sąvoka tikrai pasikeičia. Ji tampa tąsi. Realiatyvi. Taip, kaip mistinė frazė, kad du žmonės gali šnekėtis šalia ir vienam gali lyti, o kitam ne. Kurią išgyvenau visai neseniai kalbėdama su broliu, kuris stovėjo po stogeliu. Iš dangaus lietus nelijo, man nelijo, nors dangus buvo neseniai išsiverkęs, o jam lijo, per stogelį pliaupte pliaupė iš kažkur atitekantis lietaus vanduo. Tą akimirką aš supratau, kas tai yra vienu metu ir lyti, ir nelyti. Kaip dvi realybės.

Sustojame papietauti. Poniškai. Rolas išverda sriubos. Pomidorų dubuo. Lašiniai. Duona. Kava iš itališko kavinuko. 12:12 vėl sėdame į autobusiuką. Tanios telefonas perkaitęs, Erikas siūlo – dabar reikėtų apipilti vandeniu. Galėtumei kiekvienos dienos patarimų skiltį vesti, – sako ji. Šeštadienio patarimas yra. Neseniai perskaičiau, kad geriausias patarimas yra neklausyti patarimų. Karšta. Tikrai karšta. Rolas per visą autobusiuką išdėsto Rimvydo riešutus.

Bergame paimame Rimvydą ir Vytautą ir važiuojame į maršruto pradžią. Atvykstame iki miestelio. Jau vakaras, 26 valandos autobusiuke daro savo, norisi į laisvę. Su navigacija įvažiuojame į beveik pėsčiųjų taką ir jau niekaip pirmyn. Į kiemą išeina neseniai pro balkoną situaciją įvertinęs italas ir su malonumu prisideda prie išvažiavimą diriguojančių mūsiškių. Tada serpantinais kylame į viršų ir žvengiame. Su kiekvienu posūkiu užgęstame ir vėl žvengiame. Dariui vietoj bėgių vis tiek vis automatas rodosi. Galų gale įsikuriame prie bažnyčios nuostabioje aikštelėje ant kalno prie levandų krūmo. Nuo skardžio atsiveria šviesomis žėrintis miestelis. Tobula vieta. Sugulame saulute aplink tą krūmą, kojomis į jį. Aš įsidedu šakelę į miegmaišį po galva.

Rugpjūčio 28 diena. Sekmadienis.

Ar įmanoma, kas nors gražiau nei prabusti nuo subtilaus lapų šnarėjimo, paukščio klyktelėjimo ir švelnaus čiulbėjimo aplink. Tada pramerkti akis ir aprėpti nuo pat veido į tolį besidriekiančių rusvų čiažančių beržo lapų kilimą, o kilstelėjus žvilgsnį matyti ore švelniai vibruojančių tokių pačių lapų gyvybę ir už perregimo, ažūrinio jo vainiko – kalnų viršūnių į tolį nuplaukiančius sluoksnius. Regėti šimtų metų senumo akmeninę bažnyčią, o atsisėdus – priešais stugsantį kalną. Naktį prabudus iš saldaus miego, net nepakėlus galvos – ryškiausius žvaigždžių žemėlapius, tada persiversti ant kito šono ir vėl panirti į spindinčius ornamentus. Ir nežinau, kokį kvapą jausti, nes tai kalnai, dangus, levandos ir šnabždantys lapai, kvepianti bažnyčia ir turbūt visa aplink. Oras vibruojantis tuo, kas vadinama Gamta. Atrodo lyg pirmą kartą būčiau taip ją išgyvenusi. O gal po savo intensyvių darbo dienų prieš kelionę tiesiog pailsėjau taip, kaip įmanoma geriausiai. Ant kietos žemės, bet pačiame švelniausiame jos glėbyje.

Maršruto pradžia. Šiek tiek paklaidžiojame gražiu rudeniniu lapais nuklotu mišku, vieną akimirką, kai sumąstau užsikarti ant šimtamečio medžio šakos, neikėtai ima riedėti mano fotikas, vis žemyn ir žemyn, nesustodamas. Darius puola vytis, o jis nesustoja. Vejasi ilgai ir mano džiaugsmui pasiveja. Vėliau dar paėję pirmyn, pasirodo turime grįžti ir leistis būtent ten, kur riedėjo fotikas. Ir tada prisimenu, kad šalia fotiko esu įsidėjusi sau brangų dalykėlį, kurį laikau savo kelrodžiu ir saugotoju ir vėl prisimenu, kad nesvarbu, kur bebūčiau mano pastebėjimas dalykų, kurie būna nepastebimi, klausymas to, kas be žodžių, matymas to, kas kartais nematoma yra mano tikėjimo šaltinis, tikėjimo, kad viskas bus gerai, kad viskas bus taip, kaip turi būti, kad šis gyvenimas sudėtas pagal pasekmės ir priežąsties principą. Kad džiaugsmas yra mūsų viduje, kad žmonės aplink mane tam, kad parodytų mane pačią.

Velkamės hidriakus, o Vytautas sako – pažiūrėkite kokios mūsų merginos panteros. Hidriakai sausi, saulė šildo, viskas gražu ir faina. Nes dar nežinom, kad vėliau ši etapo dalis bus viena nemaloniausių, nes kiti rytai bus vėsūs, o hidriakai jau niekad šioje kelionėje nebebus sausi ir šilti. Gamta ir kriokliai kiek primena Korsikos tarpeklius. Nusileidimai ne tokie ilgi, bet ką veikti yra. Bent jau man. Tas jausmas, kai nusileidi, atloši galvą aukštyn ir pagalvoji – na, nieko čia tokio ir nebuvo. Ir ta akimirka, kai kybai, o tavo judėjimas priklauso nuo vieno rankos judesio. Kai kojomis atsispiri ir tikiesi, kad kažkas iš aukščiau tau per tavo intuityvų pojūtį, kur ją statyti – padės. Arba padės tas, kas jau nusileidęs ir iš apačios šūkteli – kairiau arba nuleisk užpakalį žemiau. Arba paduoda ranką ir užtraukia viršun arba padeda pėdą, kad turėtumei slidžioje uoloje atramą. Arba palaukia kol nusileisi, įsitikina, kad viskas gerai ir traukia tolyn. Arba kartu tupi ant akmens, laukiant savo eilės. Arba dar visaip kaip. O aš jaučiuosi esanti tarp žmonių, kuriems rūpi, kurie šalia. Kurie tau kybant vidury uolos žiūri į tave, matau tai, kai žvilgteliu žemyn ir tada lyg kažkas būtų įpūtęs jėgų ir pasitikėjimo jausmo, nuo kurio imi ir pabaigi šią savo kelio atkarpą su lengvumu. Keletas šuoliukų. Antrojo priėjimas toks nestabilus man, slystantis akmenys, nuo kurių reikia atsispirti kažkur, kad pataikytumei kažkur. Imu ir leidžiuosi per vidurį – nepatikrintą bobslėjų ir taip trinkteliu uodegikaulį, kad saldumas nueina per visą kūną. Ir jaučiu. Kuo valandos tolyn, diena vakaryn tuo sunkiau darosi kelti kojas. Traukti iš vandens ir ropštis nuo vieno akmens ant kito. Kaip atjungtos nuo to smūgio. Ir nuovargis turbūt. Ir visų veiduose matosi tas – o baigsim su šviesa? Bet kažkaip visi linksmi ir labai stiprūs. Merginos – Tania su Inga šoka nuo visur, kur šokama. Užtikrintai, drąsiai, net nesvarstydamos alternatyvų. Man taip neišeina. Tania šoka, apskritai, visur, kur tik įmanoma, kai tik vyrai sako – čia galima, šok.

Prieiname vieną vietą, kur šone atsikišimas ir koks minimum 15 metrų žemyn. Prisirišame virvę nusileidimo vietoje ir leidžiamės. O ant tos atbrailos nuėjęs Vytautas žiūri žemyn ir atrodo taip tikroviškai, lyg šoktų. Lyg išgirdęs vidinį Vytauto pokalbį su savimi tuoj prisistato Rolas su kamera, o tas iškart ir šoka ir jau iš apačios šaukia – viskas gerai. O Rolas iš viršaus jam šaukia – durnius ir rodo liuksą. Vienas po kito mes toliau leidžiamės virvėmis, o ant atbrailos nueina Rimvydas. Ir tas jau šoks, o Erikas šaukia – palauk, aš nusileisiu ir pafilmuosiu tave. Laukia. Įsivaizduoju, kad tokioje situacijoje stabtelėjimas jau reiškia įvykusį psichologinį šuolį ir tada dar antrą kartą – jau tikrai. Šoka. Krenta. Išneria. Viskas gerai. Taip, drąsos nepritrūksta. Drąsos jie turi ir dar kažko, kas verstų tai padaryti. Ryžtis. Kažko viduje, kuo mes visi ir skiriamės.

Kai ima šviesėti, tiesiog kai pamatau tikrą šviesą tikro tunelio gale, širdį apima palaima. Viskas. Pagaliau. Dar užlipame judančiomis kopėčiomis iš to savo tunelio, perlipame vartelius ir jau atviroje gamtoje. Saulės nušviestuose žolynuose laipteliais kylame aukštyn. Nusileidome, kad pakiltume. Tempiamės hidriakus nuo savęs. Valgome riešutus ir guminukus. Stebime, kas ką pasirinks ir klasifikuojame į vidinio amžiaus grupes. Vieni priena ir sako – ooo guminukai, kiti jų net nemato. Andrius iš karto čiumpa, o Vytautas pasisemia saują riešutų. Dar kelios valandos kelio ir kempingą pasiekiame jau tamsoje. Rolas žaibo greičiu pagamina vakarienę ir pavalgę sugulame beveik ratu. Miegas geras. Turbūt nuo nuovargio. Erikas kostatuoja – jūs kaip norite, apsimeskite, bet aš tai pavargau.  Ir aš pavargau. Nuoširdžiai.

Rugpjūčio 29 diena. Pirmadienis.

Pusryčių košė su daug sviesto. Specialiai Ingai, kuri vakar paburbėjo ant avižinės košės ir kad sviesto mažai, nors jo būna daug. Sviestu košės nepagadinsi. Inga patenkinta, sako – slysta. Erikas šiandien pasiima laisvą nuo kanjoningo dieną, nes turi pabaigti savo darbus, atsivijusius iš namų. Andrius jam atiduoda savo GPS telefoną ir sako – pirmą dieną ryšio neturėjau, o antrą dieną ir telefoną atėmė. O kam tau telefonas be ryšio? – klausia Erikas. Tada yra ko laukti, – atsako Andrius. Keistas dalykas tas laukimas, juk tada negyveni dabar. O ar yra kitas laikas nei dabar. Tada išeina, kad lyg ir negyveni. Man patinka kelionėse atsijungti nuo ryšio. Pirmąją dieną išjungiu telefoną ir jį pamirštu. O grįžusi dar kurį laiką neturiu net poreikio jungtis, tik smalsumas, skaityti susikaupusias žinutes su – ar jau grįžai ir skambinti labiausiai išsiilgusiems, sugrąžina į realybę. Pamenu, po Ladako, kai 5km aukštyje tiesiog nėra ryšio pirmą kartą suvokiau, kad per dvi savaites pasaulis be manęs nesugriūna. O aš su pasimėgavimu iškvėpuoju kiekvieną akimirką čia ir dabar. Net mintys ir tos per porą dienų išsibaigia. Tada tikrai lieka tik tai, kas yra čia. Man taip patinka. Kiekvienam savaip. Nei gerai čia, nei blogai.

Trijų valandų prisitraukimas gražiais šlaitais į viršų. Karšta, šlapi, prakaitas graužia odą, o kilimas į viršų vis statėja. Ir vis tiek, kaip man patinka eiti – net nesvarbu ar aukštyn, ar žemyn. Kopiu ir šneku, kaip man patinka tie prisitraukimai ir atsitraukimai, o Rolas juokiasi – joo, mėgstamiausia kanjoningo dalis.

Įrašas nutrūksta..

Sėdime nakvynės vietoje ir laukiame Eriko. Jau turėtų būti, tarėmės po 9-ių val. susitikti. Viskas bus gerai, blogiausio atvejo nebus. Pirma mintis – galėjome pasidėti nors obuolių maišą – turime tokį gėrybių fondą – obuolių, daržovių. Imame kalbėti asmeninio gyvenimo temomis. Kas vedę, kas išsiskyrę, kiek vaikų. Taip staiga ir tarsi patys kiek paspringstame ar akimirką pasidaro nejauku nuo savo pačių atvirumo. Bet visiems įdomu. Artima. Atvažiuoja Erikas ir iškilmingai atidaręs autobusiuko dureles ištraukia picų kalną. Tikrų itališkų. Kaip koks Dievas. Lyg būtų išklausęs norus. Picos su jūrų gėrybėmis. Vegetarų garbei, bet tinka visiems. Iš tiesų gardu. Viskas – ir padas, ir gėrybės, ir tai, kad aplink gamta, o tolumoje, kitoje kalno pusėje – tai, kas liudija nuveiktą dieną. Palaima.

Atvykstame į kempingą. Įsikuriame ant žolės. Lyg lynoja. Pastatome palapines, bet pusė nakvoja lauke. Įsikuriu po medžiu, šalia virtuvės. Šilta. Net nesijaučia lašnojimo. Skauda šonai ir kaulai, kuriais remiuosi versdamasi ir gulėdama. Kūnas toks švelniai nuglostytas uolų. Nupuoštas mėlynėmis ir pabrozdinimais. Ant nugaros gulėti skaudu nuo pirmos dienos trinktelėjimo į uodegikaulį. Patogiausia ant pilvo. Naktį jaučiu, kaip Inga išlindusi iš palapinės švelniai judina mane ir sako – lyja. Man po medžiu nelyja, bet jausti tokį rūpestį labai malonu ir gera, užlieja toks saugumo jausmas, kad manimi rūpinasi.

Rugpjūčio 30 diena. Antradienis.

Laisva poilsio diena. Važiuojame palei ežerą. Diena autobusiuke ir miesteliuose. Valgome picų. Aš išėjau, atsijungiau. Užplūdo didžiulis liūdesys. Toks moteriškai globalus. Kaip už visą žemę. Nežinau iš kur ir kodėl. Tiesiog jaučiu. Galėčiau dabar sėdėti ir verkti, daug verkti, kol palengvės. Arba bėgti kilometrų kilometrus. Sėdžiu priekyje ir tiesiog užsimerkiu. Iš vienos pusės vairuoja Rimvis, iš kitos Rolas. Abu vienu metu ima mane linksminti. Geriau, kai moteris linksma. O moteris kartais būna liūdna. Tiesiog. Biški. Kol praeis. Visada viskas praeina.

Vakare pakylame į 1900m aukštį. Temperatūra krenta su kiekvienu kilometru aukštyn. +13. Šaltoka. Įsikuriame aikštelėje prie užtvankos. Inga skaito rytojaus tarpeklio aprašymą prancūzų kalba. Tamsus. Reikalinga stipri emocinė būklė būnant tamsioje mažoje erdvėje. Tada dar apie tai, kad reikia paskambinti pranešti, kad nepaleistų užtvankos. Ir dar kitų detalių. Visi ima raminti – užteks skaityti. Vakare prasideda anekdotai. Vienas po kito. Juokas iki ašarų. Juokas iš juoko. Rolas paniręs į juoką transą. Jo juokas be ribų. Jau visi kvatoja iš paties juoko. Inga vaizdžiai ima pasakoti isorijas iš draugo urologo patirčių. Atskleidžiamos naujausios naujovės apie penių valdymą mygtukais ir pan. Tada, žinoma, interpretacijos apie distancinio pulto galimybes.. Erikas klausia, gal galima būtų naujienlaiškį užsisakyti. Inga pasakoja vaizdžiai ir taip nuoširdžiai. Po kiekvienos istorijos, fakto – visas etapas fantazijų srauto. Juokas liejasi per kraštus. Tuomet vėl anekdotai. Inga ir Rimvydas vienas po kito. Skirtingi ir abu juokingi. Rusiški anekdotai, Andriaus garbei, virsta lietuviškais ir įgauna naują skambesį. Juoko vakaras iki vėlumos. Iki tamsumos. Vakarienei bulvės su daržovėmis. Skaniausia, kas gali būti. Rolo restorano firminis meniu.

Rugpjūčio 31 diena. Trečiadienis.

Rytas. Vėsu. Šaltoka. Rolas kepa blynus – toks vaizdas tarp kalnų yra neįtikėtinas. Hidriakai sudžiauti. Šlapi ir šalti. Iki tarpeklio 5 min. kelio. Brrr ir tamsu, ir šalta. Na ir dienelė. Žemė pamažu įšyla. Išlenda saulė. Hidriakus atnešame į saulę ir sudedame ant asfalto, kad ir jie įšiltų. Bent šiek tiek. Išsikrapštome po truputį. Inga dar sulaksto pakalbėti, kad nepaleistų užtvankos, kurią paskutinį kart buvo paleidę 2006 m. Šiandien galėtų būti 10-etis.

Ateiname į pradžią. Gražu. Labai gražu. Kol kas šviesu. Einame. Leidžiamės. Vandens nedaug. Pirmas leidimasis tamson. Įdomu. Tuomet dar tamsiau. Vieną momentą išlendu iš už akmenų, kur keliese jau sutūpę prie sekančio nusileidimo, o Erikas sako – užsigesink ciklopą. Ir visiška tamsa. Tokia, kurioje tikrai nieko nesimato. Įdomus jausmas. Kojos sumerktos į balą, sėdi ant slidaus vėsaus akmens, aplik juoda. Man primena viduramžius arba pirmykščių genčių išgyvenimą. Tikrai ne tą laikmetį, kuriame esame dabar. Ir toks bendrumo jausmas.

Tada seka labai fainas nusileidimas, su neigiamu kampu, o tai reiškia – kybai ore ir leidiesi. Malonumas. Tamsu, drėgna ir šaltoka. Randame avies griaučius, o viršuje pamatau tarp akmenų įkibusį kamuolį. Sukuriame istoriją, kaip avys žaidė futbolą, tada viena nuėjo ieškoti kamuolio ir negrįžo. Einame sparčiai.

Įrašas nutrūksta..

Įsikuriame ant kalniuko šalia kelio. Vakarienei fantastiniai itališki Rolo gaminti makaronai su tuno padažu ir salotomis. Gurmaniška. Sulendame į palapines. Mes su Inga pasiimame Rolo iš Maroko atsivežtą aliejų salotoms. Įlašinu levandų eterinio ir darau masažą. Jaučiu kaip palapinė prisipildo kvapų, man šilta vien nuo savo judesių, o Ingai – nuo mano įšilusių rankų. Gera taip. Abiems. Tada imu rašyti. Inga užmiega. Staiga ir mane suima toks miegas, dar su savimi pasitarusi lįsti į lauką ar jau šiltai smigti čia ir dabar, vis dėl to imu kilimėlį už krašto ir išsitempiu savo guolį čia pat į lauką. Atsigulu ant nugaros ir įkrentu į ryškiai žvaigždėtą dangų. Realybė kaip sapnas, miegai išsisklaido nuo tokio grynumo, gamtos ir gerumo. Fantastika.

Rugsėjo 1 diena. Ketvirtadienis.

Pabundu lauke, vienoje pusėje kalnai, kitoje. Dangus aukštas. Gaiva. Miegmaišis šlapias, žolė aukšta ir šilta. Kažkur toliau tarp žolių matau dar miegantį Darių. Rolas virtuvėje ant betonuotos pakylos. Tania autobusiuke.

Rolas vėl kepa blynus. Būriuojamės ant pakylos. Čia daug erdvės. Kalnai, už kalnų, tarp kalnų. Toje erdvėje iš palapinės moja Erikas su Rimviu. Tokioje kalnų erdvėje mažytėje palapinėje tinkleliu pridengti du pusnuogiai besiglaudžiantys vyrai. Gražu. Draugystė. Intymi erdvė sumažėja, suartėja kelionėje. Vien kiek laiko praleidžiame autobusiuke 9-iese. Susiglaudę. Su savo energetiniais laukais ir auromis.
Iš palapinės Erikas šaukia:
– Provizore, tabletę!
– Kokią?
– Homeopatinę.
– Imk vandens. Homeopatinis..
Inga domisi vaistais. Skaito ir googlina nuo ko. Kam skauda. O aš turiu visokių eterinių aliejų. Kai užkvėpinu tepdamasi mėlynes ir žaizdas, Vytautas staiga ima dairytis ir klausia:
– Kas čia kvepia levandomis?
– Provizorės draugė, – viską mato Erikas. 

Gera ir jauku taip pusryčiauti, šnekučiuotis. Nuostabūs rytai. Kaip nuotabus ir pats gyvenimas. Saulė nesirodo.

Pradedame. Vanduo šaltas. Labai šaltas. Brendame per akmenis. Pirmas sušlapimas ne ypač. Brendi į vandenį ir jauti kaip per hidriaką šalčio banga užlieja visą kūną. Ir vis juokingai bandau bent keliomis minutėmis ilgiau būti nesušlapusi. Pirmus metrus šokinėju ant akmenų, kad batai nesušlaptų. Kai jau brendu iki pusės, mosuoju rankomis kiek galiu, o prisilietus prie akmens atšoku kuo greičiau, kad nepermirktų pirštinės. Kol prieiname vietą, kur jau lendi su visa galva ir keliauji toliau. Būna ir kitaip. Prieiname pirmą balą ir Rolas šoka visu ūgiu ant nugaros ir visi kiti iš paskos. Ir jokių pirštinių jie neturi. Ir šiaip jau, mes atkeliavome kanjoninti, šlapti, leistis virvėmis, šokinėti ir čiuožti.

Gražus šiandien tarpeklis. Gražūs akmenys, žaluma. Vietomis ateiname į prietemą. Tada šaltukas perkošia visą kūną. Saulės nėra, nors iš tikrųjų ji yra. Šilumos nėra. Nusileidimai virvėmis. Smagu. Kuo toliau, tuo šilčiau. Jau suradusios išgludintą duobę sulendame su Inga, susiglaudžiame ir drebame sinchronu. Vanduo labai šaltas. O saulės vis nėra.

Visi leidžiasi vienas po kito ir tarpinėje stotelėje persisegę leidžiasi toliau. Reikia palaukti kol nusileis ir nuo antrosios virvės. Inga dainuoja ir atrodo, kad šilčiau. Girdime, kaip priekyje sušoka į vandenį, duslūs ir aidūs garsai. Išeiname į gelsvai pilkšvų uolų balkoninę atbrailą, o ten šuoliukas. Toks normalaus aukščio, bet šį kartą aš negalvoju, tik žinau, kad šoksiu. Ir šoku. Faina. Vanduo ledinis. O aš džiaugiuosi pati savimi. Kad nušokau. Ir kiti turbūt biški džiaugiasi, nes kaip kitaip čia nusileisti. Smagu tie šuoliukai. Tik mano būsena šioje kelionėje tokia ne ekstryminė. Ir apskritai, aš ne ekstryminė. Turbūt esu silpniausia grandis. Vyrai tai drąsūs visi. Ir vienas už kitą ekstremalesni. Bet patikimi. Padeda. Nukelia. Prilaiko. Palaukia. Saugu su tokiais. Todėl man ramu. Ir moterys – Inga su Tania – tokios tikros keliautojos, sportiškos, lieknutės, gražios, o viduje su tokia energija ir koncentracija. Ir dar man padeda, patempia, kur reikia. O mano stiprioji pusė – prisitraukimai ir nusileidimai. Eičiau ir eičiau. Ir nuo kalno, ir į kalną. Ir dar man patinka leistis virvėmis. Paskutinis 50 m nusileidimas, 60-ies m šlapia virvė, kurią viena ranka turi atkelti kybodama ant uolos. Pradžioje jėgos reikia, kad pajudėtumei ir judi po mažą žingsnelį, o po to jau greit. Čiuoži. Aukštis man nebaisu. Smagu. O dar apačioje saulė. Rolas nusliuogia žaibo greičiu paskutinis ir einame. Rimvis pabaigai jau nužiūrėjęs masinį šuoliuką. Tiltas ir gilus skaidrus žaliai žydras vanduo. Smagiai visi sušoka. Tik aš ne. Vieną akimirką jau, rodos, šokčiau, bet negaliu. Kiti užsiropštę sušoka po dar kartą, o aš savąjį tik mintyse. Ir tik po kurio laiko susitaikau su savimi, kad nenušokau. Turbūt taip reikia, gal taip ir saugo mane angelai sargai, o gal tai vidinis pasiruošimas, kad priėjusi sekantį imčiau ir nušokčiau nesuabejojusi.

Kelionėse kažkaip nesigalvoja. Įdomu, kad tokiai vežančiai ir impulsą duodančiai minčiai man reikia išbuvimo, to meditacinio laiko, kai erdvė ištuštėja, tampa laisva nuo minčių, prisiminnimų, norų ir troškimų. Kartais tokioje erdvėje užtenka vienos minties, kuri išsivynioja ir žodžiai patys pilasi kartu su emocijomis. Kanjoningas. Veiksmas. Nelabai yra kada rašyti ir ką rašyti. Knygelė fotoaparato dėkle. Fotoaparato dėklas hidromaiše. O šitas dar viename. Kiekvienas jų užvyniotas, privyniotas. Taigi, norint užsirašyti mintį turiu įveikti daug neperšlampamų sluoksnių. O tada juos suvynioti atgal. Mūsų sistema gana sustyguota. Pirmi eina su virvėmis, po to likę vienas po kito. Ruošiesi ir tik išgirdus virvė laisva, jau pasiruošusi atsegtą karabiną, įsitvirtini ant kokios slidžios uolos atbrailos, čiumpi dažniausiai dvigubą virvę, kiši per lapelį, užsuki karabiną ir keliauji žemyn, tolyn, tamsyn arba šviesyn ir visą laiką – pirmyn. Ir visą laiką ten, kur nežinai kur. Ir kaip. Mūsų komanda profesionali – šeši vyrai ąžuolai ir mes trys – geros, neatsiliekame ir turbūt pozityvios šviesos įnešame. Viskas kaip gamtoje – harmoninga.

Rugsėjo 2 diena. Penktadienis.

Išeiname. Nusileidimas status. Apsirengiame hidriakus ir pradedame. Vanduo šaltas. Labai. Labai. Einame per akmenis. Per srovę. Per kojas taip muša didžiulė srovė. Daug ėjimo, o vanduo ledinis. Šiandien ekstremalu. Kojas gelia. Leidžiamės bobslėjumi įsikibę į virvę ir srovė nuneša žemyn per akimirksnį su galinga jėga. Tada vėl patenki į ledinį srovingą baseiną. Kitame nusileidime taip užpila ant galvos, o apačioje srovė neša tokiu greičiu atgal, kad paplaukti neįmanoma. Plaukiant pirmyn vis tiek judi atgal.. Gerai, kad Darius šalia, čiumpa už rankos ir tempia į priekį.

Įrašas nutrūksta..

Rugsėjo 3 diena. Šeštadienis.

Ryte ir vėl ilgai ruošiamės. Kai visada. Rolas iškepa blynų. Devyniems. Jo užsidegimas beribis. Toks malonus čia prabudimo jausmas. Kai pramerki akis, dar gulėdama ant žemės matai kalnus, už jų beribį dangų ir slenkančią violetinę juostą. Kuri sklaidosi, skaistėja, kol išnyksta. Žiūriu tol, kol dangus lieka skaidrus. Tada keliuosi ir einu į ežerą maudytis. Nors vandens mums per akis ir per kraštus. Bet ežere kitaip. Vanduo šiltas, minkštas, plauki paviršiumi, kūną apgaubusi švelni šiluma, ežeras apsuptas kalnų.

Įrašas nutrūksta..

Rugsėjo 4 diena. Sekmadienis.

Vakar sau pažadėjau, kai praeisiu šį tarpeklį, jei saugiai ir lengvai, džiaugsiuosi gyvenimu. Nes yra kuo džiaugtis. Nes nežinau, kodėl žmonės atvažiuoja patirti tokių patirčių. Nežinau, kaip reiktų kam nors papasakoti, ką mes čia darome, nes tai reikia patirti. Pamatyti ir pajausti. Kas yra slidus akmuo, kai penkias valandas eini per juos, uolas, vandenį, srovę, plauki, rėplioji, šokinėji, čiuoži, leidiesi virve, turi žengti keletą bėgimo žingsnelių nuolaidžia uola su tekančiu vandeniu ir tada šokti žemyn. Ir tu nežinai, nes čia niekada nebandei. Nes niekas iš mūsų čia dar nebandė. Arba ant 38m uolos turi nusileisti juoda virve iki kampo, įsisegti savisaugą. Visu tuo metu kyboti vertikaliai vieną koją įdėjus į kilpą ir dvigubą raudoną virvę kartu su kita juodąja šlapias segti iš jėgos tempiant, nes jos sunkios, tikrai sunkios ir horizontaliai kybant prieš tą uolą leistis. Tuomet prieiti slidžią sieną, kuri jau pati mėto ir vėto savo trajektorija palei uolos išsikišimus. Pusiaukelėje tampa viskas paprasčiau. Iš apačios draugai šaukia – ant užpakalio ir aš pasiduodu slydimui. Žinodama tik vieną svarbiausią – dešine ranka laikyti virvę priglaustą prie savęs žemyn nuo lapelio, kiek atleidžiant kontroliuoti greitį. Kartais labai sąlyginai, nes kai imi slįsti visu savo svoriu, tik alkūnėmis ir keliais brūžindama uolą, džiaugiuosi esanti su riedutininkų apsaugomis. Paskutinį metrą ar metrus atsiduodu virvės slydimui ir tiesiog pliūkšteliu į vandenį. Smagu. Kai jau nusileidi labai smagu. Ir besileidžiant smagu.

Šį kartą daug tokių smagių nusileidimų, kai čiuožte nučiuoži. Ir vis tiek pradedant būna ta akimirka nejaukumo, baimės ir kartu dėkingumo, kad viskas bus gerai, o tada jau pirmyn. Ir ant tos uolos su persisegimais gerai, kai Rolas nusileidžia iki ten ir padeda. Man ir Ingai. Vyrai viską padaro patys. Tania irgi. Ji viską padaro ir dar šlapiomis uolomis šuoliuoja pirmyn atgal, pasižvalgyti. Ir dar ji su labai juokingais batais – nei kelioniniais, nei kanjoningo, nei sportiniais, ai tokiais, kuriuos rado sode, kad sunešioti ir išmesti. Kas kart kelionėse būna tokių pavyzdžių, kurie vis parodo, svarbiausia, kas esi ir kad tavo širdyje yra tai, kas veda pažinti, pamatyti, pajausti, o išorė yra tik išorė. Gerai ir tas, ir anas. Tik anas be to – nelabai. O Rolui leidžiantis mums padėti, Inga sako – Rolai, tu išeini? Ir sako tokiu balsu lyg mūsų išgyvenimas nuo to priklausytų. Beveik taip ir yra. Ant uolos belikusios mes dvi. Nejauku būtų vienoms likti. Vėliau net vyrai iš apačios sako – bliamba, žiūrim Rolas vienas mergas palieka.. Gera, kai išlydi, gera, kai kas nors laukia apačioje tik nusileidus. Gera, kai be virvių keliaujant srovingais akmenimis kažkuris eina priekyje ir sugaudo, nukelia, nes kartais išsitiesusi visu savo gamtos dovanotu špagato ilgiu vis tiek nepasiekiu pagrindo po kojomis. Ir koks tas pagrindas – uola, akmuo, briauna ar tiesiog gilus vanduo nematau ir nežinau. Ir dar būna galinga srovė muša per kojas ir rankas, kuriomis įsispraudusi tarp dviejų sienų laikausi. Tiek, kad išsilaikymo laikas tikrai ribotas. Ir tokiomis akimirkomis dėkingumas gelbėtojams yra neišmatuojamas. Kartais būna einame su Inga ir ji irgi man padeda. Gal ir aš kelis kartus palaikiau koją ir padaviau ranką, o kartą nusileidusią ją traukiau, kai žemyn galva tik kojomis virš vandens maskatavo. Ši kelionė man – išbandymų. Jaučiu atsiradusį padidėjusį atsargumo jausmą, o gal jis visuomet pas mane buvo.

Tarpeklis labai gražus. Dolomitinės Alpės. Išgludintos vandens, kaip Henrio Moore’o skulptūros, taip, kad malonu liesti ir sėdėti. Tai nusileidžiame į tamsią erdvę, apsuptą uolų, tai patenkame į saulės nutviekstą aikštelę, kur nešalta net vandenyje. O šlaituose ir tarpeklio viršuje dar žaliuoja žaluma arba auga koks medelis ant uolos. Arba sėdime su Eriku baloje prie tobulai išgraužtos ertmės su viršuje susiaurėjančia dolomitine arka. Erikas sako, jei nufotkintumėme ir išdidintumėme atrodytų kaip tarpeklis, o iš tiesų ji kokio pusmetrio aukščio. Tada imame stebėti mažytę kirmėlaitę, Erikas rodo – žiūrėk ant akmenuko. Ropoja pirmyn, atgal per tą virš vandens iškilusį 4 kv cm plotelį, kol švelni srovė pagauna ir ima nešti. Iki kito akmens. Svarstome apie jos gyvenimą – kur ir kiek ji nukeliauja per dieną. Erikas sako – čia kažin jos nuotykis šiandien ar pramoga. O gal kasdienybė – mąstau aš. Dar kurį laiką stebime jos kelią, Erikas mosteli ranka ir ji pasineša sukeltos srovės kryptimi. Nesikiškime – ir nueiname leistis savo virvėmis. Šiandien 350 m žemyn. Kaip mažojo princo pasaulis – 6mm ilgio kirmėlaitė ir jos planeta. Kažin, ar ji žino, koks yra pasaulis. Kažin ar žuvis gyvendama ežere, žino, kad vandenynas yra. Kažin, ko mes dar nežinome ir kodėl kartais ateina toks aiškus pajautimas to, ko dar nesu mačiusi ar skaičiusi, bet žinau esant.

Važiuojame į Šveicariją. Vynuogynų laukais. Saulė tvieskia. Sugedęs magnetofonas. Klausomės Hiperbolės “Myliu” per Rimvio telefoną..

Rugsėjo 5 diena. Pirmadienis.

Andriaus gimtadienis.
Mano noras tik atvažiavus į Italiją ateiti į bažnyčią ir pabūti. Man visuomet patinka kelionėse užeiti į bažnyčią, uždegti žvakutę. Lyg iš anksto padėkočiau už tai, kad ši kelionė bus nuostabus mano gyvenimo patyrimas. Ir kaip būna, kai norai paprastai pildosi. Po paskutinio kanjoningo grįžimo vietoje pamačiau praviras duris į koplyčią. Permirkusį hidrokostiumą palikau prie durų ir įėjau. Mažytė erdvė, pilna ypatingos dvasios. Ant sienų mažytės nespalvotos nuotraukos plonuose seno vitražinio metalo rėmuose su perfotografuotais šventųjų paveikslais. Man labai jauku. Kai atsisėdi viena ir akimirkai visas likęs pasaulis pradingsta.

Šiandien grįžome į Italiją. Kaip Rolas sako – Šveicarija mus išlijo. Į tarpeklį eiti būtų buvę per daug pavojinga. Pasitenkinome pasisvečiavę Gaudi architektūrą primenančiame hipiškame hostelyje su beveik SPA prilygstačiais dušais ir poilsio kambariu su teniso ir biliardo stalais. Kas labai norėjo, net nakvojo lovose. Temperatūra per porą valandų iš +5 virto į +29. Dangus išskaistėjo, o kalnai nušvito savo ryškia žaluma. Atvažiavome iš pilko uždengto lyjančio dangaus žemės Šveicarijos į saulėtąją Italiją, į nuostabią vietą kalnuose prie akmeningos tekančios upės vagos. Kaip klajokliai visa savo permirkusią ir sudrėkusią mantą išsiklojome ant žolėto kranto. Nuo hidrokostiumų, šalmų, kelintą parą džiūstančių rūbų, apatinių iki miegmaišių ir palapinių. Papietaujame su grynų gryniausiais baltutėliais lietuviškais lašiniais ir itališku sūriu, mano džiaugsmui. Su salotų dubeniu ir juoda duona. Labai gardu. Ir kol visi išsibarstę kas sau, aš sėdžiu ant kalniuko stovinčioje šimtametėje bažnyčioje ir rašau. Rolas randa  mane, važiuojame į miestelį. Šiandien ir Andriaus gimtadienį atšventėme jaukioje itališkoje kavinėje iškilmingai – su itališku šventiniu pyragu ir net žvakute. Ir itališka Happy Birthday nuo padavėjų ir lietuviškai nuo mūsų. Šventinė diena. Kelionės, miestelio ir poilsio nuo mirkimo.

Rugsėjo 6 diena. Antradienis.

Ryte prabundu nuo Rolo žadintuvo. Naujas ženklas. Šiandien turime keltis anksčiau. Jei pavyktų 8 val. , būtų kažkas unikalaus. Nes mūsų rytiniai kuitimaisi užima daaaaug laiko. Labai. O šiandien laukia 8-11 val. kanjoningas iš trijų dalių. Pirma – vaikiška. Visi sako – neinam, einam iš karto į ekspertų. Rolas dar iškepa blynų. Niekad taip dažnai blynų nevalgiau nuo vaikystės. Rolo blynai skanūs – iš daug kiaušinių, su pienu, tokie purūs, minkšti ir kartu apskrudusiais traškiais pakraščiukais. Tokie – tirpstantys burnoje. Per visa keptuvę. Skanu su uogiene ta rūgštesne ir kartu su vaniline kaštonų, labiau primenančią švelnų kremą, bet šita skani tik mums su Inga. Gardu. Jaučiu, kad pasiilgsiu tų Rolo blynų. Kai pabundi dar vėsoje, pramerki akis sudrėkusiame miegmaišyje ir užuodi blynų kvapą, kažkur tarp kalnų, kažkur prie upės, kažkur toli nuo namų.

Išsikrapštome po 10-os. Žiauriai žiauriai šalta. Į hidriakus sulendame paskutinę minutę prieš pat startą. Dar turbūt taip šalta rengtis nebuvo. Šlapi ir šalti hidriakai ir lauke šalta.

Toliau mano originalus popierinis dienoraštis nutrūksta, vartau, gal nors kokias akimirkas būsiu aprašiusi nuotrupomis, bet versdama paskutinius tuščius lapus randu tik įrašą – chirurgė, 346 kab. 11.45. Toks faktas, kuris mane labai lengvai sugrąžina į šią dieną ir vietą, nuo kurios viskas prasidėjo. Bodengo 3. Ėjom ilgai, intensyviai, po penkių valandų norėjosi galvoti apie pabaigą, bet nežinojome, ar tai dar vidurys. Viskas buvo pakankamai įprasta, gražu, nusileidimai gan aukšti, šuoliukai, bobslėjai, ledinis geliantis vanduo, nuostabūs atsiveriantys gamtos vaizdiniai ir taip be pabaigos. Kartu su nuovargiu ir šalčiu. Vieną akimirką, turbūt kokią 9-ąją valandą plaukdama tuo kūną geliančiu vandeniu, kai rodės, diena niekada nesibaigs, jau mintyse prašiau pagalbos ir stiprybės kieno nors – tų, kuriuos prisiminiau pirmiausia, Dievo, angelų. Ir pakėlus galvą į dangų skaidriame žydrame danguje visai man prieš akis pamačiau dvi, vieną priešais kitą identišai vienodas, debesų figūrėles, lyg veidrodinis atspindys. Tik viena buvo tamsiai pilka, o kita rožinė. Ir aš pagalvojau, kad gyvenime visuomet taip – yra šviesa ir tamsa, yra sunku ir lengva, yra gėris ir yra blogis, yra tamsa ir yra šviesa. Kad viskas taip sudėta, kad mes žinotume abiejų skonį. Ir kad šita diena baigsis ir po to vėl bus gera ir lengva. Ir tokia užplūdo ramuma ir lengvumas irtis toliau. O kai vėl žvilgtelėjau į dangų, per tą mano akimirkos minčių srautą danguje beplaukiojo vien rožinis besisklaidantis debesėlis. Lyg atsakymas, kad viskas bus gerai. Lyg dar ir dar kartą patvirtinimas, kad visuomet viskas gyvenime būna tam, kad būtų gerai, net jei tą akimirką nežinome kaip ir kodėl.

Ir tą dieną visos kalbos sukosi apie didįjį 25 m bobslėjų, kurį turėsime prieiti, kuris ypatingas, tik mes dar nežinome, kaip ypatingas. Priėjome. Ypatingumu labai iš pirmo žvilgsnio nedvelkė, išgludinta uola ir nesimatanti pabaiga. Prieš mus ėję šveicarai jau buvo apačioje, tai mes ilgai nesvarstę apsidžiaugėme priėję savo dienos atrakciją. Na, kas džiaugėsi, o aš ramiai, man pakanka ir mažesnių atrakcijų, bet jei yra – gerai. Geriau nei šokti. Man dėl to ir patinka bobslėjai, kad nematai, nežinai – atsisėdi ir čiuoži, o toliau, kaip dievulis duos. Davė, nuo pat pradžių kelis kart trinktelėjau tą savo uodegikaulį, o Erikas mane pakrikštyjo bobslėjų eksperte ir vis sakydavo – duokit Šarūnei išbandyt. Pirmasis nusileido Rimvydas, tada Vytautas. O mes pamatę jų judančias galvas, nes susikalbėti per krioklio šniokštimą ir tolį neįmanoma, visi vienas paskui kitą ėmėme leistis. Vaizdelis įdomus. Čiuožia, tada kuriam laikui dingsta ir tada pamatai žmogų ore. Prieš mane čiuožia Rolas ir sutariame, kad tumet nuleisiu savo fotiko kuprinę, o jis sugaus, kad man nereiktų rūpintis. Atsisėdu, įkvepiu, čiuožiu ir – skrydis, labiausiai prisimenu skrydį ore ir gan skausmingą nusileidimą į vandenį ir pirmą mintį – nu nelabai malonu. Tada iš visų jėgų kapanojimąsi prieš srovę, užgulusias ausis ir savo pačios žvilgsnį, ieškantį, kur nutūpti ant žemės. O vietos pasirinkimas ne per didžiausias. Mane užtraukia ant stačios slidžios uolos ir sąlyginai įsirėmusi kažkaip laikausi. O tuo metu baseine po kriokliu vyksta sąmyšis. Matau tą apie 6m skrydžio oru trajektoriją ir kaip kažką šaukia Rolas. Ir Eriką plaukiantį link jo, ir kitus vyrus, mėtančius virves ir šūkaujančius. Niekas neaišku, bet jausmas, kad kažkas ne visai taip. Tada, kai jau visi sulipę kas kur ant akmenų, matau, kad Rolo veidas toks neįprastai išblyškęs. O įvyko daug per trumpą laiką. Vytautas atsitrenkė plaučius ir nusileidęs norėjo šaukti, kad bent merginos tegul leidžiasi su virvėmis, bet nuo sutrenkimo smūgio nepavyko, o ir mes po jo galvos išnirimo iš vandens nieko nelaukdami pasileidome čiuožti. Ir dar jis dėka savo ūgio ir vyriškų gabaritų veidu beveik palei pat uolą praskrido. Erikas paskandino savo Go Pro kamerą, kuri nulūžo nuo šalmo krentant į vandenį. Girdžiu trakšt, galvoju – jeigu stuburas, pasičiupinėju – kamera ir palengvėjo. O Rolas skendo. Sako, pirmą kart gyvenime buvau išsigandęs dėl savęs. Matyt visi patyrėm lengva susikratymą ir galvoje, nes Rolas gaudė mano fotiką, o šis jį nešė atgal ir skandino, o Rolas su vienintele mintimi – nepaleisti fotiko ir plaukti pirmyn – prieš srovę, tada senkant jėgoms šaukia – virvę. O fotikas toliau gramzdina, o virvės mesti nepavyksta. Tada plaukia Erikas su virve. Galų gale partraukia. Ir tik po to lieka stebėtis savo sprendimais ir reakcija, kai esi tokioje situacijoje. Pirmiausia, galima buvo paleisti fotiką ir net nepalaidojant jo, po to paimti plaukiant pasroviui, bet gi nei vienam nebūtų gaila nei to fotiko, nei dienoraščio, nei to daikto fotodėkle, kuris man labai brangus ir apie kurį aš tik po to pagalvojau, vis klausydama ir klausydama tos pasakojimo vietos, kad negalėjo paleisti fotiko.. Taip šita istorija ir šitas bobslėjus tarsi apiblukino kitas istorijas ir mes likusią kelionę vis prisimindavom ir prisimindavom 11 valandų dieną su legendiniu 25m bobslėjumi. O aš jame susitrenkiau šoną. Bet maža ką mes šioje kelionėje susitrenkėme. Darius, pasirodo, pirštą išsisuko pradžioje. O iki stovyklavietės dar ilgas vandens kelias laukė, tai per daug į tą susitrenkimą stengiausi ir nesikoncentruoti. Laikas ėjo lėtai, net jau tada, kai prieš akis tolumoje išniro miesto horizontas, kelio pabaigos dar nesimatė. O išėjome kaip tik tą akimirką, kai nusileido saulė ir aplink sklido vakaro tamsa. Pačiu laiku. Ir visi gyvi. Tik ne visai sveiki. Jau eidama jutau, kad sunku darosi įkvėpti, o kai atsigulėm miegoti – tą vakarą vieni šalia kitų eilutėje, negalėjau net pajudėti, kvėpuoti buvo sunku, skaudėjo ir dar ilgai neužmigau, tik garsu sudejavus pasidarydavo kiek lengviau. Ir jau dėl to labai aiškiai žinojau, nors paprastai viską darau iki galo, kad ryt jau niekur neisiu, kad man kanjoningo patyrimų jau gana. O rytą solidariai su Inga ir Tania konstatavome, kad vakar buvo toks moteriškas kanjoningas ir mums jau nieko nebetrūksta, nebent pagulėti prie ežero, pasimaudyti ir suvalgyti ledų. Ir tik grįžus namo, dar po savaitės, kai ėmė kilti įtarimas, kad kažkaip per ilgai ir per aštriai man skauda ta bobslėjaus kritimo paliesta krūtinė ir vis kažkoks vidinis balsas neleidžia išbėgti pabėgioti, nuėjau pas gydytoją. Ir gydytoja sakė, oi tiek laiko, tikrai nieko nebus. O kai grįžau iš rentgeno – atsiprašau, suklydau – jums lūžęs 10-as šonkaulis. Porą mėnesių nesportuokite ir būkite ramiai.

Paskutinė diena.

O paskutinė diena buvo nuostabi. Vyrai išėjo į kanjoningą. Mus džentelmeniškai liko lydėti, vežioti ir asistuoti Vytautas. Itališkai vasariškai kaitino saulė, maudėmės ežere, deginomės; kol Vytautas saugojo daiktus, ėjome pasivaikščioti į vietinį kalniuką, tada svajojome apie ledus, bet buvo siesta ir niekas nedirbo. O tada iš tolo su muzikėle prie mūsų privažiavo spalvotas autobusiukas su užrašu – gellato. Ir mes nusipirkome vafliuose po du rutuliukus iš karto. Atsisėdome čia pat ant žemės, palei kažkokią tvorą ir toks momentas mums prilygo rojui. Tada dar kaip iš filmo stabtelėjo mažas automobiliukas ir pagyvenusi, bet žavinga italų dama ėmė kažką emocingai gestikuliuodama kalbėti, kai prisitatėme, kad angliškai, ji sklandžia anglų kalba išbėrė dar kart – šitoje vietoje kaimynų šuniukas daro pipi, koks blogas ir patenkinta, kad pasirūpino mūsų estetiškesniais patyrimais Italijoje, šypsodamasi išnyko iš horizonto. O mes sužavėtos italės temperamentu toliau baigėme valgyti ledus toje pačioje vietoje.

Tuomet prie ežero patys sau pasitiekėme pietus su kelių rūšių itališkais sūriais su alyvuogėmis, itališka ciabata ir Rolo paliktais pomidorais. Ir gerų atostogų finalui nieko nebetrūko. Turbūt tiek nieko, kad aš net neberašiau. Ir dar kai trys dyvos maudymosi kostiumėliais atsistojo eiti link autobusiuko, nes saulė jau nebešildė taip gerai, priešais tolumoje pamatėme grįžtančius sveikus mūsų vyrus. Kadras iš filmo ir atostogos baigėsi.

Dar nuvežę Vytautą su Rimvydu į oro uostą prisipirkome tiek lauktuvių, makaronų ir pesto, kad autobusiuke neliko vietos net musei įskristi, o mūsų dar laukė ilga kelionė namo. Ilga, bet neprailgusi. Nes gyvenimas kiekvieną akimirką yra čia ir dabar. Ir gyvenimas tęsiasi.

Vietoj pabaigos
P. S.

Apie statistinius vienetus. Aš dažniausiai esu tokia, apie kitus pagalvojanti, linkusi rūpintis, bet kartais būna visaip. Ir dar kelionės pradžioje tikrai nuoširdžiai susimoviau. Taip nuoširdžiai, kad tai, kas prilipo, prilipo ilgam. Mes džiovinome rūbus, jau kokią trečią parą, nes dieną, kol kanjoniname, sudedame į maišą, o per rytą ir vakarą nespėja išdžiūti. Ir galiausiai juos išdžiovėme autobusiuke. O jie, kaip žinia, po tiek laiko buvo gerokai su kvapeliu. Ir kaip man būna kartais, kad aš užsisvajoju ir tarsi ne pati būčiau sudžiovusi, atsisukusi matau ant savo sėdynės atlošo maikę, kuri ir dvokia. Ir taip nuoširdžiai, tikrai nuoširdžiai lyg būčiau išsiaiškinusi gyvybiškai svarbią paslaptį, sakau – oi čia juk maikė smirdi, ar galite ją padėti į galą. O tuo metu Vytautas, sėdintis paskutinėje eilėje, bet tą akimirką ėjęs pro šalį, sako – taip taip, gale sėdi statistiniai vienetai, dėkit viską į galą. Taip, po tokio susimovimo negi berasiu pasiteisinimą. Visą kelionę ir dar po jos juokas buvo apie statistinius vienetus, viduriniąją klasę ir tuos iš priekio, kuriam priklausiau ir aš. Bent tas dvi savaites.

Ir dar. Turbūt dažniausiai ištartas žodis, po žodžio – laisvaaaa, buvo Eriko klausimas – mirksi? Ir filmuotoje medžiagoje prieš kiekvieną epizodą yra – mirksi? Taip Erikas klausdavo ar mirksi įjungta jo kamera. Ir kokią taiklią dviprasmybę tas žodis įgavo, kai visi kartodavo mirksi, mirksi, mirksi. Ir tu mirksi ir aš mirksiu, ir šiandien mirksim ir dar rytoj. Mirkome, daug mirkome šį kartą.

Ir dar apie stebuklus. Aš tai tikiu stebuklais ir man jie vyksta. Ir paskutinį vakarą kempinge Darius, panašiai tokiame lygyje kaip aš su statistiniais vienetais, tik stipriau, leptelėjo – bet koks stebuklas šitoje kelionėje vyko – atsikeli ryte, o indai išplauti. To ir tereikėjo. Erikas ėmė lukštenti – ir kažin kaip, tavo nuomone, šis stebuklas įvyksta. Aš tai mačiau kaip, bet nemačiau, kad tu būtumei dalyvavęs stebukle. Kas tiesa, tai tiesa. Ir Andrius šiame stebukle nedalyvavo. Ir nors yra nerašytos keliautojų taisyklės dėl budėjimų ir panašiai, jau dėsnis, kad draugiškumas, supratimas, pamatymas yra geros atmosferos kelionėje garantas, tiesiog faktas – kad nestovi, o imi ir darai – statai palapinę, jei pasistatei savo – statai kaimyno, jei stovi bliūdas pomidorų, imi ir pjaustai, jei nusileidai paskutinis, surenki virvę. Ir visuomet, žinoma, Rolas bus nepranokstamas pagal tai, kiek ir ko nuveikia, bet dažnai džiugina ir grupės darna dalintis gerais darbais. Ir indų plovimas, jei atsikeli anksčiau ir eini plauti savo bliūdelio, juk smagumas išplauti visų ir tas, vėliau atsikėlęs, ras švarų ir galės iš karto gauti košės. Ir kai vakare truputį tirti iš šalčio, o kažkuris prieina ir dėdamas bliūdelį į puodą nueidamas sako – nešalk rankų. Gera. Taip yra tiesiog gera. Ir vis tiek visą vakarą neapleido tema apie stebuklą, o ryte skambėjo jau egzistencinio lygio klausimas – tai ar stebuklas įvyks? Jis įvyko. Kartą. Paskutinį. Bet įvyko.

Ir kaip netikėti stebuklais! Aš visuomet tikiu. Kaip tikiu ir tuom, kad kelionė bus nuostabi ir žmonės nuostabūs. Kad kažkodėl man reikia čia būti ir patirti tai, ką patiriu. Ir vėl, ir vėl įsitikinti, kad tai yra tiesa. Kaip ir šį kartą. Faina kompanija, visi susigroję, palaikantys vienas kitą, mokantys juokauti ir/arba juoktis. Pasakyti daug su mažai žodžių. Pasakyti, kada ir kaip reikia, kad vieną akimirką beauganti įtampa atsileistų, o akivaizdi tiesa virstų juoku ir vėl draugyste. Ačiū visiems už kartu nugyventą nuostabų laiką. Už tai, kad mes išgyvenome ir su jumis, kad ir vėl 🙂

Šarūnė

Rolo nuotraukos čia