Kanjoningas

Įveikti maršrutai:

Wadi Bani Awft, Snake Canyon III sudėtingumo kategorija

Wadi Bani Khalid viršutinis

Wadi Taab IV sudėtingumo kategorija

Dalyviai: Rolas, Jonas, Andrius, Jovita, Jurgita, Vladimir

Omano Sultonatas (Omanas) – valstybė pietvakarinėje Azijos dalyje, Artimuosiuose Rytuose. Ribojasi su Jungtiniais Arabų Emiratais šiaurės vakaruose, Saudo Arabija vakaruose, Jemenu pietvakariuose, taip pat su Arabijos jūra pietuose ir rytuose bei Persijos įlanka šiaurės rytuose.

Po 13-os kartų vizito į Jordaniją jau neįleidžia, tad nutariau aplankyti Omaną – kitą arabišką, 3,5 mln. gyventojų turintį kraštą, kuriame yra naftos.

Pasiėmę išnuomotą mašiną mauname į nežinią link pirmojo tarpeklio Snake. Keistas pojūtis, kai  važiuojant matai tik ryškų kelią – aplink visiška tamsa, o keliai labai gerai apšviesti. Kažkur toje tamsoje turi prasidėti mūsų tarpeklis. Skrydis buvo naktinis ir norisi tik ilsėtis. Atsibeldžiame, nugriūname, o ryte pamatome, kad esame kalnuose ant žvyro – dykynėje. Pirmas įspūdis neypatingas. Pažadina saulė, musės ir šalia pravažiuojančios mašinos. Nuotaika tokia, kad norime aktyvaus veiksmo, tad iš karto išsiveržiame į Snake tarpeklį. Tiesą sakant, pradedame jį, bet nepataikome. Einame kairiuoju intaku, o tai nuo pat pradžios – šalutinio tarpeklio kryptis. Vis tiek nusileidžiame ir praeiname antrąją tarpeklio dalį. Labai keista, kad radome vandens, nes jausmas, kad čia niekados nelyja. Gražu ir primena, kad esame arabų pusiasalyje – vanduo atsiranda iš niekur – žvyre pasirodo, žvyre ir dingsta. Sienos aukštos, techniškai nesudėtinga, bet pasigrožėti tikrai yra kuo. Išskirtinio grožio tarpeklis.
Nuvažiuojame į stovyklavietę. Jaučiasi nuovargis ir tiesiog reikia poilsio. O čia mūsų laukia tikrų tikriausias poilsis. Visa kelionę miego nepritrūko. Čia toks laikas, kai para dalijasi į dvi lygias dalis – 12 valandų šviesos ir 12 valandų tamsos. Diena trumpoka ir veikti reikia staigiai, o naktis, rodos, nesibaigianti. Apsistojame apleistame kaime, buvusių laukų terasose. Puikus vakaras. Vakarai šilti, naktį +20, rytais apie +17. Oras šituo metų laiku idealiai tinka keliauti.

Iškeliaujame į Snake tarpeklį – nusprendę praeiti ir pirmąją jo dalį. Turime pakilti intaku, kuriuo vakar nusileidome. Pirmoji tarpeklio dalis – daug įdomesnė. Sportiška. Virvės, nusileidimai ir pašokinėjimai. Vandens daugiau. Ir vėl mintis, iš kur tas vanduo, jei nelyja. Taip iki vakaro pasitūsiname. Tarpeklis fainas savo spalvingumu ir grožiu. Šiame krašte mažai prakalta, mes radome tik tris. Kitą dieną pagal planą turime eiti Snake via ferratą, bet kai kurios jos dalys nurinktos. Iš vaizdo matosi, kad būtų buvę įdomu ir gan sudėtinga. Kiek nuliūdę ir supratę, kad dalimis praeiti tiesiog neįmanoma, liekame prie aukščiausios viršūnės Jebel Shams ir Gran Kanjono tikslo.

Kitą dieną pusę penkių ryto pajudame link viršūnės. Einame pasišviesdami ciklopais, kyla rūkas, debesys, galingi kelių šimtų metrų skardžiai, takas nužymėtas – rytas nuostabiai gražus. Kai priename seną apleistą kaimą, takas staiga baigiasi. Imame  kilti sekdami turus ir tikėdamiesi patekti į taką, bet ir turai baigiasi. Prieiname šviežiai nukaltą via ferratą su stačiu kilimu į viršų. Tą akimirką suprantame, kad iki viršūnės šiuo taku tikrai nenueisime, o norint ją pasiekti, reikia grižti į kaimą ir ten pradėti iš naujo. Kad diena nebūtų prarasta, nusprendžiame praeiti via ferratą. Aš su Andriumi per porą valandų subėgiojame iki kaimo apraišų. Pralipame via ferratą, ji yra šviežiai prakalta, su poros šimtų metrų aukščio siena. Reikia pastenėti, padejuoti ir atidžiai žiūrėti, kur statyti koją. Išlipę iš Gran Kanjono randame net kelias puikias balas su vandeniu ir smagiai užbaigiame dieną. Nutranzuojame iki mašinų, čia gerai stoja, turbūt ir keliauti tranzuojant būtų nesunku.

Nakvynė vėl ant žvyro. Kitą dieną aplankome miestus ir fortus ir traukiamės į kitą šalies dalį prie naujų gamtos įžymybių – dykumos Wahiba Sands ir Wadi Taab tarpeklio. Apsistojame prie Arabų jūros. Statūs šlaitai su žvyru, milžiniškos bangos, išsimaudyti taip ir nepavyksta. Mėgaujamės tiesiog ypatingu – gaiviu ir kvapniu jūros dvelksmu.

Kitą rytą pajudame link Wadi Taab tarpeklio. Ir vėl nepataikome, nueidami į šalutinį intaką. Leidžiamės, kol dar esu tikras ir matau, kad galime išlipti. O priėjus didelio aukščio krioklį ir neradę taškų, pasukame atgal. Čia išlipti jau nebūtumę galėję. Sausu tarpekliu traukiame atgal. Tada aš išlipęs virve nueinu pažiūrėti pralipimo – vieną akimirką sėdėdamas ant akmens ranka siekiu įsikibti, gręžiuosi atgal ir netikėtai imu slysti – du metrai laisvo kritimo ir smūgis atsiremiant dešine ranka. Be kraujuojančios žaizdos, didžiulės mėlynės, sutrenkto užpakalio, namuose jau išsiaiškinu, kad lūžo plaštakos kauliukas ir du mėnesius būsiu su sugipsuota dešine ranka. Per daug nekreipdami dėmesio į mano traumą, sėdame į mašiną ir važiuojame į artimiausią kaimelį, iš kurio tarpeklius galime apžvelgti iš viršaus. Nemokėdami vieni kitų kalbos, dar pabendraujame su vietiniais beduinais – mes klausiame lietuviškai, jie atsako arabiškai, pridėję gestų ir visame pasaulyje veikiančią – žmogiškųjų emocijų kalbas, išsiaiškiname visą reikalingą informaciją – kur įlipti, kur išlipti. Tada dar atsigeriame vietinės kavos ir atsisveikinę išsiskiriame – jie lieka sėdėti po akacija, o mes patraukiame toliau į savo tikslą.

Fainas tarpeklis, sportiškas , 4-os kategorijos, aukščiausias nusileidimas 50m, kitas – 35m ir keletas po 10m. Vėlokai pradėjus – tik pirmą valandą pajudėjus nuo mašinų, besidžiaugiant vandeniu ir vaizdais, ima temti. Nuo mūsų ir šoninio tarpeklio santakos praplaukus du ilgus baseinus, randu išejimą. Atrodo, matosi turai į viršų ir lyg atitiktų vietinių pasakojimą, o ir mano nuojauta ir intuicija sako – čia. Tik, deja, suprantame, kad temsta. Išlipimas techniškas, reikia kabinti virves ir darosi akivaizdu, kad stringame su laiku. Tad nutariame pralaukti tamsą miegodami tiesiog ant akmenu – nepatogiai, o pradžioje ir šlapi. Visa tai tęsiasi 12 valandų iki pirmųjų saulės spindulių. Dar turbūt niekada gyvenime nesu taip laukęs ryto – tik sutemus pradedame laukti švitimo. Per naktį išdžiuvome ir ryto sulaukėme.

Ryte suprantame, kad išėjimas teisingas, maršrutas prakaltas. Nesudėtingai išlipame, džiaugiuosi, kad Jonas gali kabinti virves, jam pakanka ir patirties, ir drąsos, o mano dešinė ranka beveik neveiksni, per naktį dar ištinsta, velniškai skauda, net negaliu nieko paimti. Bet svarbiausia – sulaukėme ryto ir išgyvenome. Kol Andrius su Jurga per valandą suvaikšto iki mašinos, mus vietiniai pavaišina apelsinais, obuoliais ir arbūzu, o mes išvažiuodami atsidėkojame nesuvalgytais šokoladais.

Važiuojant prie jūros norėjosi tik ilsėtis pakrantėje. Bet čia mus pasitiko žvyras ir sūri jūra. Jonas dar pabando išsiplauti galvą sūriame vandenyje ir taip tiesiog dar labiau sulipina savo plaukus. Sūrūs, neišsimaudę, su muiluotomis galvomis pajudame toliau link vėžlių gulyklų, bet dabar ne sezonas ir tektų laukti iki 15-os val. , kad su palyda nueitume apsižvalgyti, tad mes atsisakome.

Keliaujame toliau, nutariame nuvažiuoti į dykumą pamatyti didžiųjų Omano smėlynų. Iki vakaro nespėjame ir vėl sustojame žvyruotoje išdžiūvusios upės vagoje. Kitą rytą pasiekiame dykumą ir iš karto prisistato vietiniai su džipais, jie galvoja, kad važiuosime 200 km per visą dykuma ir primygtinai reikalauja samdyti juos kaip palydą, nes su viena mašina nesaugu. Ir tai tiesa, nes jei kas nutiktų, pagalbos neprisišauktumėme. Mes išaiškiname, kad mūsų tikslas yra tiesiog apžiūrėti dykumą. Po kurio laiko prisistato kitas džipas su pasiūlymu lydėti mus važinėjant stačiai į kopas. Mes atsisakome tokios pramogos, nes mūsų mašina nuomota. Palikę džipą po laukine akacija kelioms valandoms einame tiesiog pasivaikščioti į smėlynus. Nuostabiai gražu. Nesu gyvenime matęs tiek smėlio. Karštis ir saulė daro savo, ir pasigrožėję nusprendžiame dingti link sekančio mūsų tarpeklio.

Atvykstame į visų lankomą pasivaikščiojimų tarpeklį Wadi Bani Hhalid. Gražios balos su tikru vandens akvariumu. Suskaičiuoju bent 4 žuvų rūšis. Skaidrus vanduo su begale žuvyčių, kurios mums įkišus kojas, jas kramsnoja kaip prabangiausiame SPA salone tik dar geriau. Maudomės, turškiamės, kaifuojam ir mėgaujamės gyvenimu, puikiai pernakvoję antroje dienos pusėje iškeliaujame toliau link sekančio treko Wadi Tiwi.

Pradžia įspūdinga, vandens daug, aprašomas kaip vienas įdomesnių, tad nutariame kitą dieną išeiti kelias valandas pasivaikščioti. Tik po valandos vėl baigiasi žymejimas. Grįžtame link mašinos ir pajudame link Omano sostinės – Muskato. Apsistojame 4 žvaigždučių viešbutyje. Pigių hostelių čia nėra, tik brangus ir labai brangūs apartamentai. Prastesni po 25eur už naktį, o mūsiškis 30 eur. Kitą dieną sunkai iškrapštau žmones iš viešbučio. Bet pusdienio Muskate iš tiesų užtenka. Ten, kur gyvena sultonas, kvepia prabanga ir blizgesiu, o pagrindinės gatvės nušlifuotos, žalios lyg golfo laukai. Bet atokesnėse vietose, kur mažai kas užsuka, gan šiukšlina. Tačiau apskritai, tvarkinga, o žmonės mandagūs. Tik su žymėjimais ir nuorodomis čia tiek gamtoje, tiek civilizacijoje prastoka. Į oro uostą veda nuorodos, bet dar neprivažiavus baigiasi kelias. Tenka važiuoti prieš eismą. Kiek pablūdiję randame oro uostą ir kelionė namo prasideda.

Kompanija buvo nuostabi. Viskas puikiai susistygavę – kas vairuoja, kas padeda morališkai ir psichologiškai. Seniai buvau keliavęs su šešių žmonių grupe, taip yra gerai, daug draugiškumo.

Buvo tikrai įdomu susipažinti su arabišku pasauliu, ten, kur yra naftos. Nors buityje nebuvome, sunkiai suvokiama, kaip gatvėse spindi prabanga – brangiausi, naujausi ir galingiausi automobiliai, o jie patys nedirba, tik vaikšto baltais rūbais, dar taksi vairuoja. Iš datulių taip neišgyvensi. Įdomu susipažinti su arabų pasauliu, jis kitoks. Daug  blizgesio. Puikiai sutvarkyti supermarketai, miestuose apsipirkti fain air paprasta. Transportas europinėmis kainomis, kuras pigus, keliai puikūs. Keliuose, aptarnavime – visur dirba tik indai. Maistas, kurį ragaudavome, indiškas. Paskutinį vakarą restorane ragavome ir vietinio, tačiau nenustebino.

Gamtos atžvilgiu yra gražių ir nuostabių vietų, tad nors kartą aplankyti šią šalį verta.

Rolo mintys, Šarūnės žodžiais

Rolo nuotraukos čia