Ruisseau de Grotelle IV sudėtingumo kategorija
La Vacca III sudėtingumo kategorija
Ruisseau de Pulischeddu III sudėtingumo kategorija
Ruisseau de Purcaraccia IV sudėtingumo kategorija
Pisca di Ghjaddu (Gallo) IV sudėtingumo kategorija
Le Baraci III sudėtingumo kategorija
Le Monti Tignosu IV sudėtingumo kategorija
Ruisseau de Ziocu III sudėtingumo kategorija
Dalyviai: Rolas, Vitalijus, Lina, Kęstutis, Rasa, Marius, Gintarė, Donatas, Andrius
Prasidėjus lietuviškai vasarai devyniese vienu mikriuku iškeliaujame į Korsiką. Pagrindinis mūsų tikslas – kanjoningas.
Pirmasis įveiktas tarpeklis – Grotelle. Nevandeningas. Aukščiausias nusileidimas 60m. Nors nusileidimų daug, sportine prasme nėra išskirtinis. Jį įveikus mūsų dėmesį patraukia nuostabaus grožio krioklys, tad pereiname į kitą slėnio pusę ir nutariame pagerinti dienos reitingus praeidami knygose neaprašyto tarpeklio galą. Taip grožėdami mus sužavėjusiu kriokliu iš arčiau. Nusileidimas kriokliu – 40m. Tarpeklis vandeningas, gražus ir įdomus. Viso maršruto ir labai norint praeiti būtų neįmanoma dėl neprakalimo, kai kur išlikę taškai tik iš virvių.
Toliau keliaujame prie Korsikos topų.
Pirmasis – La Vacca. Įveikiame per pusdienį, gerai nusiteikę, nes tai vienas linksmiausių tarpeklių su daug daug šuolių, gražus ir vertas dėmesio.
Antros dienos pusei pasirenkame Pulischeddu. Pats asmeniškai jį įveikiu pirmą kartą. Jis komercinis ir masiškai vedamas nuo vidurio. Vandeningas, įdomus ir linksmas savo šuoliais į vandenį, bobslėjais. Aukščiausias nusileidimas 22m. Džiaugiamės turininga diena ir net dviem įveiktais tarpekliais.
Sekantis mūsų pasirinktas Korsikos topas – Purcaraccia, žymus savo bobslėjais. Pagal įvairumą jį vertinčiau kaip vieną įdomesnių, su daug gražių nusileidimų, iš kurių aukščiausias 45m.
Toliau bene įdomiausias mano kanjoningo patirtyje – Ghjaddu tarpeklis su įspūdinguoju pabaigoje atsiveriančiu Gallo kriokliu. Tas jausmas, kada einant ir įveikinėjant vandens baseinus ir gana nedidelius nusileidimus virvėmis, prieš akis staiga atsiveria panoraminis vaizdinys iš 55m aukščio, yra nepakartojamas ir kaskart sužavi iš naujo. Tačiau šį kartą čia mūsų laukia staigmena. Mat prieš pat didįjį nusileidimą neberandame perkėlos. Ji nurudijusi. Vienintelis sprendimas – perplaukti srovingą vandens baseiną ir padaryti perkėlą. Vanduo tikrai srovingas, atstumas irgi nemenkas, bet įveikti jį iš antro karto man pavyksta. Sėkmė, kad vanduo ne toks aukštas, nes antraip būtų labai komplikuota. Pasigėrėję atsivėrusiu vaizdiniu daugumai netikėtumu tampa turėklas – kampinis perėjimas iki nusileidimo taško uola ir virvinėmis kilpomis. Bet kompanija viską įveikia tvarkingai ir be problemų.
Kitą dieną keliaujame į Le Baraci. Čia prakalta via ferrata. Gauname žaismingą ir atrakcijomis kvepiančią progą paskraidyti virš tarpeklio 70-80m aukštyje. Maršrute daug smagių šuoliukų – jie saugūs ir patogūs. Aukščiausias nusileidimas 22m.
Sėkmingai įveikus Le Baraci tarpeklį bendra iniciatyva nutariame praeiti legendinį, tiek kartų mano svajotą, Monti Tignosu tarpeklį. Jis praeinamas labai retai, lietuvių čia dar nebūta. Be to, kad jis pats ne iš trumpiausių, ypatybė – itin ilgas ir sudėtingas atsitraukimas. Tuo įsitikiname ir patys – nėra tako, galima laikytis tik krypties. Taip rašoma ir literatūroje – jei atrasite takelį, dar nereiškia, kad po 5 min. jis nesibaigs. Iš tiesų, porą valandų einame, kopiame šlaitu per bruzgynus, o navigacija rodo, kad esame vietoje. Atsitraukimas trunka 7 val. Gerai, kad dar prieš sutemstant išeiname į aiškų taką, žinome, kad tikrai grįšime šįvakar. Iš viso užtrunkame 17 val., iš kurių 2 val. prisitraukimas, 7 val. tarpeklis ir 7 val. atsitraukimas. Pats tarpeklis pasižymi ypatingu grožiu, daug žavių nusileidimų. Svarbiausia, nusiteikti ilgai dienai. Mūsų diena prasidėjo 6.30, o grįžtame tik prieš vidurnaktį, bet laimingi ir patenkinti.
Kitą dieną renkamės vieną gražiausių trekų, dar vadinamu mažuoju rojumi – des Pozzi. Visas slėnis – tai raštais persipynę įvairiafigūriai ežerėliai ir žema žaliuojanti augmenija, besiganančios ir ramiai žolę rupšnojančios karvės tikrai suteikia ramybės oazės nuotaiką.
Toliau traukiame į Vakarinę pakrantę ir Piana paplūdimį. Tradiciškai užlipame į Copu d’Orto 1294m aukščio viršūnę, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas su 360 laipsnių panoraminiu kalnų viršūnių vaizdu.
Paskutinįjį tarpeklį pasirenkame Ziocu. Jis yra vienas rečiausiai praeinamų dėl aukšto vandens. Šį kartą mes sėkmingai jį įveikiame. Pavadinčiau tai – vienu iš Korsikos topų.
Korsika
– kanjoningui ypač tinkama vieta, su daug skirtingų ir ypatingų
tarpeklių. Salą lengva apvažiuoti ir taip pajausti skirtingus jos
charakterius, autentiškumą. Šiemet išskirtinis dalykas buvo karštis.
Kuris net vargino. Kalnų upeliuose vandens temperatūra siekė gerokai
virš 20 laipsnių. Vietiniai gidai būdavo net be hidriakų.
Džiaugiuosi,
kad Korsikoje lankydamasis jau ne pirmą kartą vis atrandu naujų dalykų,
vietų, kiekvieną kartą sala atsiskleidžia savo naujais ir netikėtais
rakursaias, taip sužavėdama ir nepalikdama abejingų.
Rolo mintys Šarūnės žodžiais
Kanjoningas 