Kanjoningas

Dalyviai: Rolas, Rūta, Darius, Vytautas, Edgaras, Dalia

Snake Canyon, Wadi Bani Awft

Wadi Taab IV sudėtingumo kategorija

Wadi Tiwi III sudėtingumo kategorija

Wadi Bani Khalid

Wadi Shab II sudėtingumo kategorija

Wadi al Hail II sudėtingumo kategorija

Kelionės pradžioje iškeliame klausimą – kas svarbiau – vanduo ar saulė. Išgyventi, gyventi, mėgautis. Šioje kelionėje labai ryškiai pajuntame, ką reiškia abi stichijos. Pajuntame aiškiai ir sustiprintai. Pirmą kartą gyvenime tiek prisiplaukiojau ir pirmą kartą paragavau tokio neištveriamo karščio, kurio aukščiausia temperatūra siekė net 43 laipsnius. Ilgiausias praplaukimas tarpekliuose 5km. Mano nuojauta nuo pat pradžių sako, kad varomoji gyvybės jėga yra vanduo. Saulė ir šiluma gerai, bet tokių patyrimų kelionės pabaigoje visi vieningai pritariame, kad vanduo yra ne tik tai, kur atsiranda gyvybė, bet jis yra būtina sąlyga, kad liktume gyvais ir gyvybingais.

Atvykstame naktį, važiuojame keliu, kuriame nėra mašinų, offroaudiniu keliu ir išaušus ankstyvam Velykų rytui pasiekiame pirmąjį savo tikslą – Snake Canyon tarpeklį. Prieš išeinant susidaužiame kiaušiniais, atsivežtais iš Lietuvos, nudažytais dar kelionės išvakarėse namuose. Dievų palaimintas sudaužiu visų kiaušinius, pasijaučiu apdovanotas stebuklinga jėga ir visi pajudame link pirmojo pusiau sauso-pusiau šlapio tarpeklio, kuris tikrai gražus ir vertas dėmesio. Daug nusileidimų nėra, rimtų plaukiojimų taip pat. Iš karto susiduriu su realybe, kad du dalyviai sunkiai laikosi ant vandens, čia – dešimties metrų ilgio baloje, pirmajame tarpeklyje ima skęsti. Padarau išvadą ir nuperku dvi gelbėjimosi liemenes, kurios ir padeda išgyventi. O juk, ko gero, rimti iššūkiai dar tik laukia ateityje. Tarpeklis gražus ir spalvingas, sienos stačios. Ilgiausias nusileidimas 22m, o rimtesnių ir nėra. Dar 6-ių metrų šuoliukas ir sėkmingai praeiname pirmąjį dienos maršrutą, o vos išėję ant kelio sėkmingai susitranzuojame pakeleivingą mašiną. Žmonės labai malonūs ir be jokio atlygio nuveža ten, kur mums reikia. Sėkminga diena ir susitikimas su daugeliui pirmą kartą aplankyta šalimi.
Sekantis mūsų tikslas – nuvažiuoti prie aukščiausio Omano taško Jebel Shams. Ankstyvas rytas ir mes pajudame vos pradėjus kilti saulei, taip ketindami išvengti didžiojo karščio. Nusimato ilga diena ir ilgas kelias. Kaip vėliau išaiškėja – vienuolikos valandų. Takas gražiai išdėliotas, praktiškai visą laiką kylame šalia vienos giliausių Omano įdubos. Vaizdai tikrai stebuklingi, žvelgiant žemyn matosi kilometro ar pusantro praraja. Kylant karščio nejaučiame, o ir pati diena šiek tiek apniukusi. Tačiau pirmuoju įdegiu esame pakrikštyti. Įspūdingiausias Vytauto rezultatas puikuojasi ant galvos – baltas Anglijos kryžius raudoname fone. Diena ne iš lengvųjų, nors takas gerai nužymėtas, tenka paklaidžioti, bet principas aiškus – laikytis arčiau šlaito krašto ir vaizdai garantuoti.
Sekantis mūsų išbandymas-atrakcija – lipti Via ferrata, kuri prakalta šalia sauso Wadi al Nakhr tarpeklio. Nėra sudėtinga, tačiau gerai prakalta ir saugi. Čia laukia ir galimybė ateityje nusileisti sausu prakaltu tarpekliu, kuris mano žiniomis, yra pats ilgiausias kanjoningo nusileidimas – 385m vientisa virve su neigiamu kampu. Galbūt ateityje susiklosčius geroms aplinkybėms tai pavyks. Aš išnaudoju šansą ir prieinu prie nusileidimo krašto, pajaučiu, kaip sunkiai suvokiamas ir įvertinamas toks aukštis. Atrodo žymiai žemiau, nesimato žmonių ir mašinų, pagal kuriuos galėčiau įvertinti tikrąjį atstumą. Suvokiu, kad tokia patirtis būtų tikrai įspūdinga. Keliaujant toliau randame ežerų, kuriuose pasimaudome. Stebina, kad visa tai yra dykumoje.
Ilgai neužtrunkame ir popiet pajudame link Arabų jūros ir sekančio mūsų tarpeklio Wadi Ta’ab. Čia mus pasitinka jau rimtesni nusileidimai ir rimtesnės balos. Dar kartą nustebina, kad dykumoje vanduo iš niekur atsiranda ir baigiasi niekur. Viso tarpeklio metu mus lydi vandens tėkmė. Labai įdomus kategorinis išlipimas į viršų, kabiname turėklus ir saugiai lipame. Maršrutas prakaltas. Vaizdais, įspūdžiais vertas dėmesio. Apskritai, įvertinčiau jį kaip vieną įdomiausių savo patirtyje. Esant tokiai temperatūrai ši diena – tikra atgaiva. Aukščiausias įveiktas nusileidimas 45m.
Toliau mūsų planas – ilgiausias numatytas maršrutas Wadi Tiwi. Pagal aprašymą tai 10-ies valandų bendro plaukimo ir didžiausias iššūkis – ilgos vandeningos balos, kurių ilgiausioji apie 300m. Pagal ataskaitą bendras praplaukimo ilgis 3.5 km, nors mano pajautimu, mes plaukiame gerokai daugiau. Iš vienos balos išlipę, tuoj pat sėdame į kitą ir plaukiame toliau. Vienas iš sudėtingesnių momentų – prisitraukimas iki tarpeklio pradžios. Važiuojant aplink nuo maršruto galo iki pradžios gaunasi apie 80km. Pirmąją dieną skiriame strategavimui. Vakarop išvažiuojame link savo maršruto, Sayama kaime sėkmingai susirandame kas mus užmes į viršų ir tai mums atsieina 80 vietinių pinigų, t. y. apie 200eur. Vairuotojas pasirodo linksmas, labai entuziastingas ir su gera nuotaika mus nuveža į maršruto pradžią. Atvažiuojame vakarop, kelias per kalnus gražus, o pabaigoje net kiek sudėtingas ir reikalaujantis vairavimo patirties. Valandėlę pasileidę į apačią nutariame stoti nakvynei labai gražioje vietoje. Neėmėme nei miegmaišių, nei kilimėlių, nes temperatūra tai leidžia, gal kiek kietoka, bet tikrai šilta. Šitam tarpekliui esame pasiruošę hidrokostiumus, nes nusimato daug plaukimo ir suprantame, kad tai pasiteisina ir tikrai buvo reikalinga. Maršrutą pradedame anksti ryte vos prašvitus, susiruošę išeiname 7-ą ryte. Dar prieš tai išgirstu klausimą – ar šis garsas – tai kvietimas į mečetę. Aš klausau ir kito garso kaip asilo bliovimas negirdžiu. Tad visi smagiai pasijuokiame iš nuoširdaus domėjimosi vietinės kultūros ypatumais ir vieningai nusprendžiame, kad vietiniams šio klausimo geriau neužduoti.
Entuziastingi sėkmingai judame iki gražiausios vietos – uolos su karštomis versmėmis. Sėkmingai tol, kol neįvyksta nelaimė. Lipdamas nuo akmens ir šokdamas į vandenį nepastebėjęs akmens Vytautas susilaužo koją. Tai įvyksta 12 val. , matome, kad rimta, bet kiek rimta – sužinome tik vėliau. Tik išsikapsčius ir nuvykus į ligoninę sužinome, kad koja lūžo dviejose vietose ir reikalinga operacija. Gelbėtojų išsikviesti nelabai įmanoma, tad nutariame kapstytis patys ir kažkaip gelbėtis iš susidariusios situacijos. Kaip paaiškėja, tarpeklyje daug plaukimo ir tai tampa mūsų išsigelbėjimu, jei būtų tekę eiti, net sunku įsivaizduoti, kaip būtų tekę išsikapstyti. Vytautas demonstruoja išskirtinę ištvermę, o begalinio noro išsikapstyti dėka puikiai judame į priekį. Nors situacija tikrai sudėtinga, bet keliaujame su gera nuotaika. Po šešių valandų, jėgoms senkant ir temstant, nutariame sustoti nakvynei. Dar viena nepatogi nakvynė ant skaldos, be miegmaišių, be patogumų. Penktą ryto vos tik prašvitus judame toliau link paliktos mašinos. Plaukiame ir kapstomės, nešame sužeistąjį apie tris valandas. Tada dar jojimas ant pasamdyto asilo, kol galų gale išsikapstome iš tarpeklio. Tuomet keliaujame link Sur ligoninės. Čia susiduriame su profesionalumu: mus aptarnauja greit ir suteikia visą reikiamą pagalbą. Tą pačią dieną suderiname Vytauto grįžimą namo, o mes likę penki tęsiame kelionę po rytų šalį.
 Taip, gan intensyviai, praeina pirmoji savaitė, o mes planuojame kitą tikslą – aplankyti Wahiba dykumą. Kad išvengtume rimtesnio karščio atvažiuojame į vakarą, pasivaikštome po kopas, pabendraujame su kupranugariais, sutiktais ir slėniuose, ir ant kopų. Mus lepina nuostabus oras ir akį džiuginantys vaizdai. Pasikaitinę ir pasigrožėję keliaujame link sekančios atrakcijos – maudynių Wani Bani Khalid. Vanduo gerai pašiltintas karštų versmių, jo temperatūra siekia apie 30 laipsnių. Maloniausia SPA procedūra – žuvytės, darančios pedikiūrą. Gamta širdį lepina grožiu. Aplankome urvą, kur iš arti susiduriame su šikšnosparnių pulkais. Dar pasimaudę ir pasidžiaugę susiruošiame nakvynei. Netikėtai mus pasveikina lietus su vėjais ir audra. Statistiškai Omane lyja tris dienas per metus, tad savotiškai jaučiamės pasveikinti išskirtinio Omano reiškinio. Vietiniai draugiškai pataria nelikti nakvoti, nes potvynis nuneš ir mašiną, ir mus. O jie čia būna vandeningi ir staigūs. Net nespėję įsikurti nakvynei, po pirmųjų lietaus pliūpsnių susikrauname daiktus ir keliaujame link sekančio numatyto taško Wadi Shab. Trumpas trekas su vaizdingais pasivaikščiojimais. Didžiausią įspūdį palieka vieta, mintyse tituluojama epitetu “verta milijono” – baseinas uoloje su sodriai smaragdiniu vandeniu, į kurį įlindus pajunti dar ir jaukiai kūną užliejančią šilumą. Vieta, kur norint pajausti maksimalų jos grožį, verta aplankyti paprastą savaitės dieną, o ne savaitgalį, kada norinčių pasimėgauti milijoniniu vaizdu sugūžia sausakimšai, o išdalijus milijoną visiems, lieka tik mintyse piešiamas civilizacijos nepaliestos laukinės rojaus oazės vaizdinys.
Paskutinysis mūsų taškas, kurį esame numatę aplankyti – Wadi al Hail. Atvažiuojame iš vakaro į grožiu stebinantį slėnį, kuriame ypatingai jaučiama kalnų atmosfera. Mus pasitinka ganėtinai vandeninga upė ir vienintelis 20 m nusileidimas, ties kuriuo ir baigiame savo pasivaikščiojimą, nes toliau pastebiu tik kalnų nuobiryną, kuris didelio įspūdžio nepalieka. Tačiau atskiri viso maršruto momentai palieka žymę atmintyje, kaip nuostabios gamtos dovanos. Galbūt vieninteliu trūkumu įvardinčiau tai, kad praėjus tarpeklį atgal grįžti tenka tuo pačiu keliu.
Omanas – vandeningas kraštas, stebinantis savo kontrastu su dykuma. Sunku suvokti, iš kur čia atsiranda vanduo ir kaip jo tiek daug. Kaip džiūstančiose balose plaukioja tokia gausybė margaspalvių žuvyčių ir kaip jos čia išgyvena. Dar kartą pajaučiu, kad vanduo yra būtina gyvybės sąlyga.
Antrą kartą aplankytas Omanas palieka puikų įspūdį, o sutikti žmonės tik dar labiau patvirtina draugiškos šalies įspūdį. Vietiniai paslaugūs, geranoriški, sąžiningi – atsiveja gražinti smulkios grąžos man sumaišius monetų vertę. Rodos, nafta jų vertybių nesugadino. Miestai tvarkingi ir gražūs, švarūs, nėra nebaigtų statyti pastatų, tuo skiriasi nuo kitų arabų kraštų.
Kraštas, į kurį dar mielai sugrįšiu.
Rolo minys, Šarūnės žodžiais

Rolo nuotraukos čia